BUBA ARABULI

Buba Arabuli – žymi gruzinų menininkė. Uždara, mažakalbė, regis, išsilaisvina ir atsiskleidžia ne realybėje ar kasdieniame pasaulyje, o tapyboje: svajingi, romantiški, pakylėti jos paveikslų herojai, pirmiausia – moteris, vyras, angelas atveria gana hermetišką menininkės pasaulį, kuriame besąlygiška meilė, tikėjimas ja yra svarbiausi dėmenys.

Švelniai vienas prie kito prigludę, apsikabinę vyras ir moteris, angelas, rankose laikantis neužmirštuolių puokštę, nėra vien paveikslo figūratyvas ar pasakojimas, tai greičiau perduota giliai mylinčių žmonių būsena, jausmas, suvirpinantis kiekvieno į drobę žvelgiančiojo širdį, kaip viltis, pažadas, jog tikra, gili ir net amžina meilė egzistuoja.

"Meilė žmoniją stumia į priekį, be jos žmogus vienišas ir nelaimingas, – susimąsto B.Arabuli. – Ir nereikia bijoti ją lydinčios melancholijos ar liūdesio, nes tai nėra vien negatyvu – kartais net atvirkščiai, kaip ir su paveikslais: vieni juose pamato liūdesį, kiti – romantiką, dar kiti – svajonę."

Išties tokie ir dailininkės daugiasluoksniai paveikslai: juose – ir meilės palaima, ramybė, skaidrus ilgesys, ir ugninga aistra, moteriškas atsivėrimas, savotiškas paslapties atkodavimas. "Mano paveiksluose gana dažnas angelas, bet nebūtinai jis turi atrodyti taip, kaip mes įpratę jį vaizduoti, – pastebi dailininkė. – Gana dažnai angelas turi paprasto, šalia esančio žmogaus pavidalą."

Žiūrint į jos paveikslus, galima atpažinti ir senosios bizantiškosios kultūros, tapybos, ikonografinės tradicijos įtakas. Veidų formos, bruožų linijos, kūnų pozos ir galvos linkiai – daug kas primena rytietišką braižą.Buba sutinka, kad „taip, įkvėpimas man dažnai kyla būtent iš ten, iš senosios kultūros klodų, iš III–IV a., kartais ir vėlesnių, IX–X a., freskų Gruzijos cerkvėse. Man patinka ir yra įdomi bizantiška epocha, ikonografinė tematika. Kartais įkvėpimo šaltiniu tampa ir literatūros ar muzikos kūrinys“.

Jos darbuose tarsi užšifruota paslaptis. Ypač glaudus santykis tarp vyro ir moters. Žiūrint į paveikslą, jame galima skaityti tam tikrą istoriją, o antrame plane pasislėpusias detales šifruoti tarsi metaforas. Tai paveikslai, kurie turi savotišką siužetą, kelia klausimus, užduoda mįsles. Pavyzdžiui, ką iš tiesų jaučia vienas su kitu būdami vyras ir moteris, kai jie kartu, kai jie viena, bet tarsi ir labai toli vienas nuo kito. Kodėl angelas sėdi su užmirštuolėmis rankose ant vėžlio, kuris mitologijoje yra laiko, žemės simbolis? Kodėl autoportretas tarsi inkrustuotas seno pageltusio teksto atplaišomis? „Iš kur ta paslaptis?“ – klausiu. Pasak Bubos, literatūros, muzikos kūriniai, senoji ikonografija, freskos cerkvėse – visa tai irgi turi paslaptį. „Aš tai jaučiu kituose kūriniuose, galbūt dėl to ta įtaka pereina ir į mano darbus“, – sako Buba.