Spalio 8–lapkričio 10 d. Kaune įsikūrusiuose „Gruzijos meno ir skonio namuose“ veiks Gruzijos fotomenininko Georgijaus Kvavilašvili (George Kvavilashvili) darbų paroda „Gruzija: didingas paprastumas“. Autorius žinomas savo šalyje, yra dalyvavęs kolektyvinėse ir individualiose savo darbų parodose Gruzijoje, bet dar mažai pažįstamas užsienio publikai. Šįkart G. Kvavilašvili darbai eksponuojami Lietuvoje – puiki naujiena fotografijos meno ir Gruzijos mėgėjams.

Autorius fotografijose vaizduoja Gruziją – jos kaimą, gamtą, žmones, miestą, fiksuoja kasdienybės detales. Anot parodą organizavusios Gruzijos namų įkūrėjos Kristinos Baranauskaitės, parodos pavadinimu norima atskleisti tai, ką yra sakęs apie paparastumą M. Heideggeris: „Paprastumas išsaugo savyje mįslę to, kas visada išlieka ir visada yra didinga, o išlaikydamas šitą didingumą kaip visada tą patį, paprastumas išsaugo Šventumą ir dėl to yra palaimingas.“

Nors dauguma G. Kvavilašvili darbų daryti sovietmečiu, tačiau nuotraukos neatspindi konkretaus laiko. Pastaruoju metu buvusieji Gruzijoje neleis klysti – panašių kadrų būtų galima pagauti ir šiandien: tokias pat gausias ir draugiškas šeimynas, spindinčias paauglių akis, slėnyje atsiveriantį kaimelį. Menininko objektyvas fiksuoja paprastas ir amžinas gruzinų tautos vertybes: šeimą, draugystę, jautrumą kitam, gamtą – tai, kas ir šiandien yra Kaukazo žmonių būties prasmė. Pagauta akimirkos emocija prikausto žiūrovo žvilgsnį prie tos pačios ir visiškai kitokios Gruzijos – ir kintančios, ir vis dar tos pačios, neišsižadančios savo vertybių, savo savasties.

Menininko darbus galima skirstyti į keletą pagrindinių temų: peizažus, portretus, kaimo žmonių aplinką, gyvenimą mieste ir natiurmortus. Tačiau visa tai galima įvardinti kitais žodžiais ir tai bus tiksliau, t. y. pagrindinės G. Kvavilašvili darbų temos yra ryšys tarp žmonių, ryšys su gamta, draugystė su tuo, kas supa aplink, emocinis jautrumas kitam ir talentas stebėti gyvenimą bei jame pamatyti kažką gražaus, netikėtą detalę, rakursą. Tai galima vadinti gruzinų tautos sena tradicija, tuo, kas jiems „savaime suprantama“ ir kas įprasmina šios tautos gyvenimą. Tokia Gruzija anksčiau, tokia ir šiandien – didingai paprasta, ištikima tradicijoms, prigimčiai, vertybėms. Tokios ir G. Kvavilašvili fotografijos – nuoširdžios, jautrios, prasmingos.

Kai kuriose G. Kvavilašvili fotografijose matome tobulų minimalistinių natiurmortų: stalą, vaišes, bet nėra gausos, nėra užstalės, nėra tamados (tostų sakytojas, užstalės „vadovas“). Ką tai galėtų reikšti? Gruzinams įprasta bendrauti – jei tik yra galimybė, visur ir visada. Viena svarbiausių progų – susėdus prie stalo, bet tai nėra tik vieta pavalgyti, nes pirmiausia susirenkama pabūti kartu ir tuo mėgautis. O jų talentas sakyti tostus – ne šiaip retorika. Gruzinai patvirtins, kad sakomi tostai tarsi atlieka maldos funkciją. Tamada vaišes pradeda pasakydamas tostą Dievui, vėliau seka tostai protėviams, artimiesiems, Tėvynei, laisvei ir t. t. Vaišių apeigas tai paverčia savotišku ritualu. G. Kvavilašvili fotografijose estetine prasme tobuli natiurmortai perteikia būtent šią, užstalės kaip šventumo būnant kartu ir švenčiant, idėją. Arba anot M. Heideggerio, paprastumas čia reiškia didingumą ir kartu šventumą.

Tvirti šeimos ryšiai ir draugystė su aplinka – kita įdomi G. Kvavilašvili darbų tema, apie kurią galima mąstyti žvelgiant į fotografijas, kuriose vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas. Štai kieme prie nedidelės trobos susirinkę įvairiausio amžiaus žmonės: vaikai, moterys, senoliai. Ryšiai su artimaisiais gruzinams labai svarbu, galbūt dėl to Gruzijoje beveik nėra vaikų namų ir senelių prieglaudų. Jiems iki šiol įprasta gyventi gausiose ir draugiškose šeimose su tėvais, seneliais, rūpintis vieniems kitais. Gyvenimas bėga tarsi ratu – nuo mažiausio iki seniausio, nuo silpniausio iki stipriausio. Vaikai Gruzijoje ypač laukiami, mylimi. G. Kvavilašvili fotografijose kaimo vaikai ypač charizmatiški – jų veiduose ir degančiose akyse jau skleidžiasi gruziniškas charakteris, vidinė stiprybė, tikra emocija. Tęsiant M. Heideggerio mintį apie paprastumo šventumą, galima sakyti, kad fotomenininkas paprastų žmonių gyvenimuose įžvelgia dalykų, kurie yra amžini, prasmingi, todėl mūsų žvilgsnį patraukia ir tie kadrai, kurie vaizduoja viltį, laukimą, susimąstymą, drovumą. Ne viskas lengva. Ne viskas paprasta, bet visuose portretuose regime tikrą emociją, jautrumą tam, kuris priešais objektyvą. O ta nuotrauka, kuri vaizduoja vienišą mergaitę, sėdinčią už milžiniškų durų, jau tapusi tarsi vizitine G. Kvavilašvili darbų kortele. Nuostabi, angeliška būtybė sėdi prie didžiulių atvirų durų tarsi žvelgdama į ateitį, kuri jos laukia, o už nugaros jai – milžiniškos durys, už kurių nežinia kas – paslaptinga, bet sava. Subtili įžvalga, psichologizmas, būdinga ne tik G. Kvavilašvili darbams, bet apskritai Gruzijos menui.

Mieste daryti G. Kvavilašvili kadrai atskleidžia akimirkos žavesį – tai praeiviai, kurių siluetai atsispindi miesto balose, apsnigti automobiliai mažame ir uždarame miesto kieme, dangų įkalinę elektros laidai, švytinti senolio galva tarp kampuotų miesto formų. Tai kasdienio skubančio gyvenimo mieste estetika, kuri mus įtikina, kad gyvenimas mieste taip pat yra įdomus ir pozityvus, tereikia mokėti stebėti ir pamatyti. Kaip sakė vienas tbilisietis – žvelk širdies akimis ir mylėk tai, ką matai. Taip į gyvenimą žiūri ir G. Kvavilašvili – ne tik menininko akimis, bet ir širdies žvilgsniu.

Dar viena atskira tema gruzino fotografijose yra lyg kilimai nuausti kaimų peizažai. Kai kurie fotografuoti iš aukštai, palypėjus į kalną. Juodai balta fotografija nugesina gamtos margumą ir kaimo trobos, pabirusios kalno papėdėje ar slėnyje, atrodo lyg grafikos darbas. Atrodo, visa lyg miniatiūriniai gyvenimai iš pasakos – ir tos mažulytės kaimo durys su nėriniais virš staktos, ir senoliai ant viršukalnės.

Štai tokia amžina ir ta pati didingoji Gruzija atkeliauja pas mus per G. Kvavilašvili fotografijas – nuo smalsių vaiko akių iki raukšlėto senolio veido, nuo mažulyčių kaimo trobos durų su nėriniais virš staktos, iki milžiniškų durų metaforos už vaiko nugaros. G. Kvavilašvili vedžioja mūsų akis ir mūsų širdis po nuostabias Gruzijos vietas tam, kad pamatytume ne tik tai, kas išorėje, bet ir tai, kas paslėpta po paprastumo šydu – kasdienybės sakralumą. O tai, ką pamatai širdies akimis – amžina: ir tada, ir dabar. 

Virginija Tamošiūnaitė, Bernardinai.lt, 2016 10 02

www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-02-amzina-ir-kintanti-gruzija-g-kvavilasvili-fotografijose/149469