Keti Matabeli foliantai kalba apie viduramžių Gruziją

Virginija Tamošiūnaitė

 

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Į parodos atidarymą atskubėjau ką tik grįžusi iš Gruzijos – savaitė Lietuvoje ir štai pasiilgusiems tos stebuklingos šalies dar viena galimybė su ja susitikti Kristinos Baranauskaitės įkurtuose ir jau netrukus jubiliejinius dvejus metus švęsiančiuose Gruzijos meno ir skonio namuose. Parodos atidarymas įvyko spalio 28 d.

Spalio pabaiga, paskutiniai krintantys lapai, rudeninis lietus, dargana, o praveri duris ir iš triukšmingos K. Donelaičio gatvės atsiduri šviesiuose ir šiltuose namuose-galerijoje. Skamba rami Gia Kancheli muzika, kvepia parodos atidarymui iškeptais gruziniškais gardumynais (menotyrininkė Kristina Baranauskaitė ne tik rengia puikias parodas, bet ir moko gruzinų virtuvės paslapčių), ant sienų jau sukabinti mįslingi Ketevan (Keti) Matabeli foliantai, kurie iš toli atrodo lyg ikonos, lyg metalo ar emalės inkrustacijos.

Atbėga Kristina, apsikabinam. „Turbūt neateis daug žmonių, juk Vėlinės artėja, visi kas kur“, – jaudinasi Kristina, ir vėl pastebiu, kaip dega ši moteris viltimi, troškimu, kad tik visi, kas nori, turėtų galimybę pamatyti vienos geriausių Gruzijos menininkių darbus.

Gruzijos meno ir skonio namai garsėja geromis parodomis (Buba Arabuli, Nino Chekvetadzė, Georgi Kvavilashvili, Guram Khetsuriani), kurios trukdavo dvi tris savaites, todėl lankytojai iš kitų miestų turėdavo suskubti apsilankyti. „Juk paroda iki gruodžio 1-osios, norintiesi tikrai spės“, – sakau ir džiaugiuosi, kad paroda truks ilgiau, tad užsukite – juolab kad darbus galima ir įsigyti.

Taigi šįkart – išskirtinė pažintis su Gruzijoje garsios menininkės Keti Matabeli 15 foliantų. Ir tai yra tarsi dar „15 priežasčių pamilti Gruziją, pakeliauti po jos istorijos ir meno pasaulį“ (citata iš gruzinų žurnalistės Alinos Okropiridzės straipsnio apie šią parodą – red. past.).

Parodą sudaro trys temos: pagrindinė tema – foliantai, skirti Šotos Rustavelio poemai „Karžygys tigro kailiu“, keletas – dailininko N. Pirosmani temai ir dar keli – senajam Tbilisiui.

Kūrinį geriau pažinti padeda autoriaus asmenybė, tad keletas žodžių apie menininkę, kuri šįkart negalėjo atvykti į parodos atidarymą.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Apie Keti Matabeli

Keti Matabeli (gim. 1953 m.) gyvena Tbilisyje, jos vyras Gia Gugushvili – irgi garsus dailininkas, Tbilisio meno akademijos rektorius. Abu menininkai užaugino tris vaikus, kurie seka tėvų pėdomis. 1970–1978 m. menininkė studijavo Tbilisio Dailės akademijoje tapybą ir yra priskiriama šios kartos menininkams, išdrįsusiems tais laikais gilintis į draudžiamus religijos, istorijos, filosofijos, istorijos klausimus ir juos atspindėti savo darbuose. Nuo 1978 m. K. Matabeli rengia parodas, nuo 1984 m. priklauso Gruzijos menininkų sąjungai.

2013 m. autorė buvo apdovanota prestižine Š. Rustavelio meno premija. Didžiausią Gruzijoje menininko įvertinimą gavo už Š. Rustavelio poemos „Karžygys tigro kailiu“ savitą ir originalų iliustravimą. Tačiau ne vien už tai – jos foliantai, iliustruotos maldaknygės, projektai su studentais ar neįgaliaisiais sulaukė didelio visuomenės dėmesio, dėkingumo ir kitų nominacijų.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Kas patraukė menininkę rinktis tokį kelią, folianto techniką?

Viename interviu ji sako, kad tai, ką kuria – atėjo lyg savaime. Savaimingumo principas būdingesnis Rytų kultūroms, tad gali būti, kad gruzinams „savaime“ reiškia savastį, mokėjimą išgirsti tai, ką širdis sako. Be to, „savaime“ reiškia prigimtinius dalykus, aplinką, kurioje Keti augo: „Mūsų namuose visada buvo saugomos senos knygos. Aplinka padarė savo, kad mano sąmonė pasuktų tokia kryptimi. Įstojau į Dailės akademiją ir kartu gimė pirmieji kūrybiniai sumanymai. Prisimenu pirmąjį savo foliantą, kurį sukūriau iš senelio laiškų ir fotografijų.“

Čia galima stabtelėti ir paaiškinti, kodėl koliažo technika sukurtus darbus Keti Matabeli vadina foliantais. Folianto (lot. folium – „lapas“) pirminė reikšmė yra sena knyga, senovinis popieriaus lapas, įrašas. Koliažo pavadinimas labiau tiktų šiuolaikinio meno darbams, o K. Matabeli darbai primena senovinį manuskriptą, stilizuotą ikoną, jie yra iškilūs paviršiuje, išraiškingos faktūros, individualiai interpretuoja pasirinktą temą, o kai kurie atrodo, lyg būtų dalis senovinės knygos.

Tiek, kiek yra tekę matyti koliažo technika sukurtų darbų, galiu teigti, kad K. Matabeli darbai yra kitokie, atlikti tarsi kontempliuojant siužetą, jausmą, mintį. Tai inspiruoja mąstyti apie meno kūrinio gimimą kaip dvasinio patyrimo (proceso) išraišką. Apie tai kalba ir menininkė: „Kurti foliantą man didžiulis džiaugsmas. Siužetą plėtoju jau kūrybiniame procese, kol galų gale jis įgauna baigtinį pavidalą. Aš dažnai prisimenu, kaip eidavau į cerkvę ir žiūrėdavau į nulašėjusį vašką ant maldaknygių lapų. Todėl netrukus aš pati įvairiais metodais pradėjau sendinti knygas ir daugybę kitų medžiagų, kurių man reikia kuriant foliantus.“

Menininkė taip pat kuria iliustracijas maldaknygėms. Tai atskira, sakralioji, jos kūrybos niša – Keti sako, kad taip išsipildė jos svajonės ir į šį darbą ji įdeda daug meilės, šilumos, nes religinė tematika itin artima, juolab tinka prie kūrybinio stiliaus.

Autorė savo darbuose jungia sena ir nauja, jausmą ir žinias, t. y. ne tik vaizduotės impulsus, bet ir racionaliai parinktas detales, kurios atspindi kūrinį, jo istorinį kontekstą, religinius ar filosofinius aspektus. Ji pagarbiai seka savo įkvėpimą dekoruoti centrinę folianto detalę, taip kurdama šiuolaikinį tęstinumą Gruzijos senovinių miniatiūrų tradicijoms.

Parodoje „Gruzijos meno ir skonio namuose“ galime pamatyti 6 foliantus, skirtus Š. Rustavelio poemos tematikai.

Kurti darbus šiai knygai K. Matabeli pradėjo nuo 1980 m. Visas kūrybinis procesas truko daugiau kaip dešimt metų, etapais, buvo gana sudėtingas, delikatus, nes buvo analitiškai gilinamasi ne tik į Š. Rustavelio kūrinį, bet ir į to laikotarpio istoriją, Š. Rustavelio gyvenimą, mokslinę literatūrą šia tema.

„Tai pradėjo užvaldyti mano sąmonę, ir aš supratau, kad kuriu ne tik iliustracijas. Foliante fiksavau tą įsivaizudojamą realybę, apie kurią skaičiau Š. Rustavelio kūrinyje“, – sako menininkė. Foliantų, skirtų Š. Rustavelio kūriniui, centrinė detalė dažniausiai yra XVII a. miniatiūros paveiksliukas – toks, koks buvo pavaizduotas to amžiaus poemos originaluose. Ši folianto dalis apipavidalinta temą papildančiais ornamentais, įrašais, geometrinėmis figūromis, simboliais.

Foliantuose nėra nieko, kas būtų atsitiktinis dekoras – K. Matabeli pasirinktą temą ir analizuoja, ir kartu išjaučia. Jei dekoruojama senoviniu šriftu – jis yra arba susijęs, arba cituoja Š. Rustavelio kūrinį; gyvūnai, ornamentai, augalai – viskas turi simbolinę prasmę, papildančią poemą „Karžygys tigro kailiu“. Dėl to nėra paprasta skaityti foliantus. Tam reikia bent šiek tiek išmanyti Š. Rustavelio kūrinį, senosios Gruzijos istoriją, kultūrą.

Tam, kad parodos lankytojai galėtų bent truputį įsivaizduoti, ką vaizduoja foliantai, skirti Š. Rustavelio kūriniui, per parodos atidarymą buvo skaitomos ištraukos iš poemos „Karžygys tigro kailiu“, kalbama apie Š. Rustavelį, jo laikų Gruziją. Iš tiesų norint suprasti, ką vaizduoja K. Matabeli savo foliantuose, verta daugiau pasidomėti Š. Rustavelio gyvenimu ir jo visame pasaulyje garsia poema „Karžygys tigro kailiu“.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Apie Šotą Rustavelį

Šota Rustavelis gimė apie 1162–1166 metus, dar būdamas vaikas neteko tėvų, jį užaugino dėdė vienuolis. Poemą „Karžygys tigro kailiu“ sukūrė Gruzijos karalienės Tamaros, garsėjusios grožiu ir išmintimi, valdymo metais (nuo 1184 iki 1213 m.). (Kai kurie čia minimi faktai apie Š. Rustavelį yra iš Jono Graičiūno straipsnio poemos „Karžygys tigro kailiu“ lietuviško leidimo (1984 m.) – red. past.).

Gali būti, kad autorius poemą baigė rašyti apie 1205–1207 metus. Prologe Š. Rustavelis mini karalienę ir savo kūrinį skiria jai, o iš poemos turinio matyti, kad vaizduojami įvykiai būdingi XII a. Gruzijai (nors minimos Indijos, Arabijos šalys). Būtent XII a. šalies valdove tampa moteris, karalienė Tamara, o tai viduramžiais Rytų šalyse buvo beveik neįmanoma.

Gruzija Tamaros valdymo metais išgyvena aukso amžių, tampa stipriausia valstybe Viduržemio jūros regione – suklesti menai, mokslai, architektūra, kultūra, prekyba, išsiplečia politinė įtaka. Š. Rustavelis buvo gerai susipažinęs su valdovų rūmų gyvenimu: savo poemoje tiksliai aprašo viduramžių turtingųjų gyvenimą, aistras, tradicijas. Be to, autorius buvo ir puikiai išsilavinęs (mokęsis, ko gero, Graikijoje, Atėnuose), puikiai išmanė Rytų kultūrą, poeziją, buvo žinomas kaip filosofas ir astrologas.

Kai kurie Gruzijos istorikai mano, kad Š. Rustavelis Tamaros dvare užėmė aukštas pareigas ir gali būti, jog pats buvo nelaimingai pamilęs karalienę, dėl to poema svaigina lyg vynas, herojų jausmai įtraukia, įvykiai čia kelia įtampą, čia vėl atslūgsta ir leidžia mėgautis poetiniais vaizdiniais, išmintingais aforizmais. Paslaptys, kurios gaubia Š. Rustavelio gyvenimą, atsispindi ir K. Matabeli foliantuose – mes, nebūdami Kaukazo kultūros dalimi, galime tik spėlioti, kas užkoduota kai kuriuose simboliuose.

Poemos veiksmas apima didžiulį geografinį plotą, siužetas rutuliojasi tarsi spirale – vienų herojų jausmai tarsi atspindi, atkartoja kitų herojų jausmus: vyrai yra midžnurai, įsimylėję iki pamišimo moterį, kurios negali lengvai pasiekti. Poemos veiksmas itin dinamiškas – įvykiai klostosi logiškai, nuosekliai, aiškiai. Puikiai kuriama įtampa ir atomazgos, piešiami realistiški herojų portretai.

Poema „Karžygys tigro kailiu“ buvo parašyta tada, kai Vakaruose Dante Alighieri dar nė nebuvo gimęs. Dėl to kai kurie rustavelologai teigia, kad ši poema pralenkė laiką, ji būtų tikusi renesansiškam žmogui, o ne viduramžiams. Šis kūrinys galbūt buvo per drąsus tiems laikams. Gal dėl to nebuvo pripažintas savo laiku? Gal dėl to Š. Rustavelis išvyko iš Gruzijos, įstojo į vienuolyną Jeruzalėje, ten 1216 m. mirė ir yra palaidotas. Sunku dabar atsakyti į tuos klausimus. Gal „žmogaus siela dar nebuvo pasiruošusi tokiai kelionei“ – pilnai aistros, atsidavimo, nuotykių, kančios ir pergalės? (citata iš E. Mieželaičio įvado į J.Graičiūno vertimą „Karžygys tigro kailiu“ (1984 m., „Vaga“) – red. past.).

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Iš Keti Matabeli foliantų parodos „Gruzijos istorija. Variacijos“.

Ką sako folianto kūnas?

Leistis į vaizduotės kelionę po Š. Rustavelio laikų Gruziją mes galime grožėdamiesi K. Matabeli foliantais, kurie Gruzijoje yra ir vertinga dovana, nes knyga „Karžygys tigro kailiu“ dovanojama vestuvių proga iki šiol, o foliantai yra simbolinė poemos dalis. Neretai gruzinų namuose galima pamatyti Š. Rustavelio portretą, o šeimininkai gali papaskoti jau legendomis virtusių istorijų apie viduramžių kūrėją.

Kaip teigia Š. Rustavelio kūrybos tyrinėtojai, ištisos gruzinų kartos mąstė etinėmis, moralinėmis Š. Rustavelio kategorijomis, susidarę iš poemos išrinktų aforizmų ir moralės kodeksą, mat poema, kurios gruziniškas pavadinimas skamba „Vepchistkaosani“ ir kuri nebuvo pripažinta savo laiku, plito perduodama iš kartos į kartą mintinai arba nuorašais. Gruzinų tautos kultūrinėje sąmonėje ši knyga yra antra po Biblijos.

Dabar belieka patiems nueiti į parodą ir pamatyti, įvertinti, reflektuoti, apie ką kalba K. Matabeli kūriniai. Ką sako folianto kūnas – nuogas, atviras, apčiuopiamas ir sykiu paslaptingai uždarytas nuo prašalaičio neįgudusios akies senovinėse raidėse, ornamentuose, simboliuose.

Apibendrintai kalbant apie K. Matabeli darbus, galima teigti, kad Gruzijoje ir tapyba, ir mišria technika atlikti meno kūriniai pasižymi savita – gruziniška – mokykla, kuri yra garsi Europoje ir JAV. Dalis užsienio meno kolekcininkų noriai perka ir ieško, net specialiai užsako gruzinų meno kūrinius savo kolekcijoms kaip itin vertingus, turinčius išskirtinį braižą, atspindinčius savitą mokyklą.

Na o grįžtant prie Š. Rustavelio poemą iliustruojančių foliantų paslapties belieka pridurti, kad daug autorių mėgino šį kūrinį iliustruoti – tai galėsite pamatyti pavartę Gruzijos meno ir skonio namų albumą, kuriame surinktos geriausios šio kūrinio iliustracijos. Galėsite palyginti, kaip poemą įsivaizdavo kiti menininkai ir kaip unikliai šį kūrinį interpretavo Keti Matabeli. Taigi nepraleiskite progos praverti duris Donelaičio g. Kaune. Jei oras bus rudeniškai žvarbus, jus pasitiks maloni ir jauki aplinka, gruziniška dvasia, paslėpta 15-oje foliantų, ir svetingi šeimininkai, kurių gyslomis teka gruziniškas kraujas.

Virginija Tamošiūnaitė, Bernardinai.lt, 2017 11 02

www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-02-keti-matabeli-foliantai-kalba-apie-viduramziu-gruzija/165620

Sapnuoju Gruziją...

Vakarykštė popietė mūsų namuose buvo skirta gruzinų poezijai ir muzikai. 

Poezijos klubas „Lyros plunksna“ skaitė gražiausius gruzinų poetų Š. Rustaveli, N. Baratašvili, A. Cereteli, G. Abašidze, G. Tabidze, G. Leonidze kūrinius, skambėjo gruzinų kompozitorių kūriniai ir Gruzijos folklorinės melodijos. 

Susirinkusieji mėgavosi nuostabiomis eilėmis, antroje vakaro dalyje draugiškai vaišinosi gruzinų saldumynais ir aptarė įspūdžius, patirtus besiklausant eilių. Savo prisiminimais iš klajonių po Gruziją pasidalino dailininkas ir poetas Antanas Juškevičius.

Dėkojame „Lyros plunksnai“ ir atėjusiems pasimėgauti.

Gruzija vynuogės kekėje

Vasario 11 dieną Gruzijos meno ir skonio namuose duris atvėre Ramunės Kerdokaitės Vlasenkienės fotografijų paroda „Gruzija vynuogės kekėje“.

Kelerių metų fotografės viešnagės Gruzijoje, pažintis su unikalia šalies istorija, kultūra, gamta, žmonėmis, jų charakteriu ir meile savo kraštui paskatino menininkę sukurti fotografijų parodą „Gruzija vynuogės kekėje“. Vynuogės, kaip gyvybės ir gausos simbolis, ir vyndarystė lydi gruzinus nuo neatmenamų laikų, todėl dauguma pasaulyje garsių vyno tyrinėtojų Gruziją vadina vyno lopšiu. Vynas ir duona gruzinams nuo seniausių laikų yra pagrindinės brangenybės, kaip ir meilė ir atsidavimas vieni kitiems bei žmonijai. Meilė gruzinams – visaapimantis egzistavimo principas. Su meile gruzinai kepa duoną, renka vynuoges, kupini meilės gamina vyną ir sako tostus, prisiliesdami prie savo tradicijų, vertybių ir prigimties. Kasdieniai paprasti dalykai, kuriuos užfiksavo Ramunės Kerdokaitės Vlasenkienės objektyvas, paliesti meilės pamažu virsta šventais. Ne viena menininkės kelionės Gruzijoje akimirka, virtusi parodos fotografija, pamatyta ir pajausta mylinčio žmogaus žvilgsniu – paprastu, nuoširdžiu ir kūrybingu.

Kviečiame prisiliesti prie Gruzijos gamtos grožio, gruzinų svetingumo, kasdienės buities akimirkų, istorinių vietų ir tikėjimo, kad gruzinai gyvena nuostabiausioje šalyje.

Parodą aplankyti kviečiame iki 2017 m. kovo 19 d.

Gruziniškai lietuviški angelai ir vaikai

Mylintiesiems Gruziją

Į Gruzijos menininkių parodos atidarymą prigužėjo gausybė žmonių, gal dėl to, kad lietuviai neslepia savo simpatijų Gruzijai ir jos žmonėms. Visai gali būti, kad ir patys jaučiasi šiek tiek gruzinais: lietuviai taip pat yra nuoširdūs, tik dažnai slepia savo jausmus ir emocijas. Todėl gruzinų mokėjimas, o gal labiau nebijojimas reikšti savo jausmus mus, lietuvius, žavi ir yra savotiška siekiamybė.

Beje, prieš daugelį metų Gruzijos meno ir skonio namų šeimininkės tėtis – lietuvis, kaunietis – pasielgė visai kaip gruzinas: atvykęs į komandiruotę Gruzijoje, pamatė nuostabią graikų kilmės gruzinę ir ją pamilo, kitą dieną jai pasiūlė ranką bei širdį, o dar kitą – jau kartu skrido į Lietuvą. Nuostabiąją gruzinę kaunietis vedė, su ja nugyveno gražų ir laimingą gyvenimą, o šiandien jaunėlė jų dukra Kristina, paveldėjusi pietietiškus veido bruožus, šiltai pasitinka kiekvieną atėjusįjį į Gruzijos meno ir skonio namus, kurie įkurti iš meilės Gruzijai, išauginusiai jos mamą ir jau Anapilin iškeliavusio tėčio atminimui.

Dviejų Gruzijos dailininkių paroda – Kristinos Baranauskaitės nuopelnas, kuri ne tik pasirūpino supažindinti kauniečius su garsių šiuolaikinių Gruzijos dailininkių kūryba, bet ir prikalbino keliauti nemėgstančias menininkes atvykti į Lietuvą. Beje, joms išvykstant Kutaisyje buvo 22 laipsniai šilumos, Lietuvoje – šalo, gražiai snigo. Tačiau būtent sniegas ir žiemiškas šaltukas kelionę į Lietuvą nudažė romantiškomis spalvomis, dailininkės negalėjo atsigerėti pasakiškai apsnigta Trakų pilimi, spalvotomis karaimų trobelėmis, šventiškai pasipuošusiu Kaunu, kuris gruzinėms pasirodė erdvus ir drauge jaukus. Stebino ir žmonės, kurie priėmė viešnias išskėstomis rankomis. Na, išties lietuviai turi savyje kažką gruziniško.

N. Chakvetdze „Draugai“

Likusi vaikystėje

Nenuostabu, kad dailininkių iš šiltos, saulėtos Gruzijos kūryboje dominuoja jausmai – nuoširdūs, paslaptingi, tikri. B.Arabuli paveikslai sklidini moteriško švelnumo, gelmės ir vidinės aistros, o N.Chakvetadzės kūriniai atveria skaidrų vaikišką pasaulį. Ir visai nesvarbu, kad daugelis vaikų pastarosios dailininkės paveiksluose yra gana liūdni – akivaizdu, kad jie tyrai tiki pasaka, svajonėmis, išsipildymu.

"Kažkaip visi pasiduoda stereotipui, kad vaikai turi nuolat šypsotis ir džiaugtis, – pastebi dailininkė. – O juk kiekvienas iš mūsų gerai atsimename, kad, kai buvome maži, taip pat liūdėjome, buvome įskaudinti, braukėme ašarą", – sako N.Chakvetadzė.

Štai čia gal ir slypi N.Chakvetadzės kūrinių trauka: mes tarsi atpažįstame tai, ką esame paslėpę, kas mus galbūt nebyliai pasiveja iki šių dienų, o matydami skaidrius dailininkės paveikslus pajuntame, tarsi mūsų vaikystėje patirta nuoskauda ar liūdesys būtų nuvalytas, išskaidrintas, jis ima atrodyti gražus, nes gilus ir prasmingas – galbūt tas tamsus sielos debesėlis, nuriedėjusi ašara ir yra mūsų jautrumo pasauliui bei žmogui paslaptis.

Atvirų, gilių akių dailininkė spinduliuoja nuoširdumą ir džiaugsmą, ji neslepia, kad yra laiminga iki šiol savotiškai likusi vaiku: jo akimis matydama pasaulį ji nepraranda nuostabos, mokėjimo džiaugtis mažais dalykais, stabtelėti ties vabalėliu, snaige, pražydusia žibute. "Taip, aš sąmoningai pasilikau vaikystėje, – prisipažįsta N.Chakvetadzė, – ir to nesigailiu: joje gera, saugu ir aš visai nenoriu suaugti, man labai gražus pasaulis, kurį matau vaiko akimis. Kita vertus, mano vaikystė išties buvo labai laiminga, buvau apsupta tėvų, senelių, giminaičių meilės, ir ji mane maitina iki šiol."

Apie amžiną meilę

Visai kitokio būdo jos kolegė – B.Arabuli, su kuria N.Chakvetadzė draugauja nuo penkiolikos metų, jos kartu mokėsi dailės mokykloje, drauge baigė ir tapybos studijas Tbilisio akademijoje.

Uždara, mažakalbė B.Arabuli, regis, išsilaisvina ir atsiskleidžia ne realybėje ar kasdieniame pasaulyje, o tapyboje: svajingi, romantiški, pakylėti jos paveikslų herojai, pirmiausia – moteris, vyras, angelas atveria gana hermetišką menininkės pasaulį, kuriame besąlygiška meilė, tikėjimas ja yra svarbiausi dėmenys.

B. Arabuli „Namo angelas“

Švelniai vienas prie kito prigludę, apsikabinę vyras ir moteris, angelas, rankose laikantis neužmirštuolių puokštę, nėra vien paveikslo figūratyvas ar pasakojimas, tai greičiau perduota giliai mylinčių žmonių būsena, jausmas, suvirpinantis kiekvieno į drobę žvelgiančiojo širdį, kaip viltis, pažadas, jog tikra, gili ir net amžina meilė egzistuoja.

"Meilė žmoniją stumia į priekį, be jos žmogus vienišas ir nelaimingas, – susimąsto B.Arabuli. – Ir nereikia bijoti ją lydinčios melancholijos ar liūdesio, nes tai nėra vien negatyvu – kartais net atvirkščiai, kaip ir su paveikslais: vieni juose pamato liūdesį, kiti – romantiką, dar kiti – svajonę."

Išties tokie ir dailininkės daugiasluoksniai paveikslai: juose – ir meilės palaima, ramybė, skaidrus ilgesys, ir ugninga aistra, moteriškas atsivėrimas, savotiškas paslapties atkodavimas. "Mano paveiksluose gana dažnas angelas, bet nebūtinai jis turi atrodyti taip, kaip mes įpratę jį vaizduoti, – pastebi dailininkė. – Gana dažnai angelas turi paprasto, šalia esančio žmogaus pavidalą."

Enrika Striogaitė, www.kauno.diena.lt, 2016 12 17

http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/gruziniskai-lietuviski-angelai-ir-vaikai-787530?psl=2

Nes taip širdis sako

Gruodžio 4 d.– sausio 8 d. Kaune, Gruzijos meno ir skonio namuose (K. Donelaičio g. 91, Kaune), veikia Bubos Arabuli ir Nino Chakvetadzės tapybos darbų paroda „Meilės paslaptis“. Menininkės ir jų darbai pirmą kartą vieši Lietuvoje. Kol kas tai vienintelė proga ne tik pamatyti originalius meno kūrinius, bet ir juos įsigyti. Parodos organizatorė ir rengėja – Gruzijos meno ir skonio namų šeimininkė Kristina Baranauskaitė.

Pradžia

Bubos protėviai kilę iš Chevsuretijos: kalnuoto Gruzijos regiono, kurio gyventojai santūrūs, mažakalbiai, dėl to atrodo uždari, tvirti, net atšiaurūs. Juodos, didelės ir gilios akys, rodos, žvelgia kiaurai. Ninos vyras Vladimiras Naneishvilis įspėja, kad Buba kalba mažai, pasako vieną sakinį, kai kitas jų paberia dešimt. Taip ir yra – viso pokalbio metu už Bubą daugiausia kalba arba ją verčia Nino ir jos vyras. Buba tarsi iš kitos, mums mažai pažįstamos, Gruzijos – paslaptingos, neperprantamos iš karto. Nino ir jos vyras – priešingybės: atviri ir komunikabilūs gruzinai. Akivaizdu, kad nei Bubos Arabuli, nei jos darbų, mes taip ir nepamatytume, jeigu ne Kristina ir ne Nino, kuri atsiliepė į kaunietės iniciatyvą rengti parodą Lietuvoje ir padrąsino tai padaryti ir Bubą.

Paklausus, ar dažnai tenka keliauti su savo darbais į užsienį, abi menininkės atsako, kad jos keliauja retai, darbai – dažniau, tačiau sutinka, kad išvykti svetur ir susipažinti su kita kultūra, parodyti savo darbus, yra gera patirtis. Norisi pridurti – gruzinėms teko susipažinti ir su lietuviška žiema: Tbilisyje jiems išvykstant buvo +15, o Kutaisyje prieš išskrendant – net +22. Kaune, mums kalbantis, už lango gražiai snigo. Ant sienų jau kabojo Nino ir Bubos darbai. Nedidelė ir jauki Gruzijos meno ir skonio namų erdvė suartino abiejų menininkių kūrinius. Nino darbai žiemiškai jaukūs, dvelkiantys nenusakomu gerumu ir tyrumu, vaikystės nostalgija. Bubos – meditatyvūs, atskleidžiantys paslaptingą suaugusiųjų ir meno pasaulį. Abiejų dailininkių paveikslai kalba ir apie ilgesį, švelnumą, ramybę. Tai darbai, paženklinti estetizmo, profesionalumo, gelmės. Tai mąsli ir ilgesinga, o kartu – džiaugsminga Gruzija, galinti atkeliauti ir į mūsų namus.

B. Arabuli „Vieniša siela“

Dailininkės yra skirtingos ir tematika, ir stiliumi, tačiau abi gimė ir augo Tbilisyje, kartu mokėsi Tbilisio meno mokykloje, po to – akademijoje. Abi ir dabar gyvena ir kuria Gruzijos sostinėje. Nino turi nedidelę galeriją Tbilisio senamiestyje. Ir Nino, ir Buba savo darbus eksponuoja meno galerijose (šiuo metu Bubos darbai eksponuojami ir parodoje Maskvoje, ne tik Kaune), jų darbų turi įsigiję užsienio kolekcininkai. Tapyti abi irgi pradėjo vaikystėje. Buba pirmąją personalinę parodą surengė būdama aštuonerių. Nino sako, kad ji nuo vaikystės taip rimtai nežiūrėjo į tapybą kaip Buba, bet visąlaik juto, jog tai jos pašaukimas. „Bet vaikystėje mes visi mėgstame piešti, tapyti?“ – klausiu. „Taip, tačiau mums buvo aišku, kad tai yra mūsų pašaukimas. Su Buba mudvi ir susipažinome Meno mokykloje, penkiolikmetės. Po to kartu įstojome į Tbilisio meno akademiją. Abi pasirinkome Tapybos katedrą. Taip kartu ir mokslus pabaigėme. Ir dabar draugaujame. Ir į Lietuvą kartu atvykome“, – šypsosi Nino. Smalsu, nejau taip nuo vaikystės – tiesiai iki dabar, bet jokių abejonių? „Taip, be jokių abejonių, nes taip širdis sakė“, – patvirtina Buba. Nuščiūvu, kai išgirstu, kaip gruzinai moka klausytis širdies balso. Jie jį girdi. Jie visada jo klauso.

Į pokalbį įsiterpė ir Nino vyras Vladimiras, sakydamas, kad „aiškus pašaukimas yra retas atvejis, bet su šiomis dailininkėmis taip nutiko: jos į meno pasaulį atėjo tiesiu taikymu, be jokių svyravimų“. „O kaip tapybos maniera, stilius? Nejau ir tai iš karto?“ – klausiu. Buba nusišypso: „Ne, po truputį.“ Nino paantrina: „Taip, palaipsniui. Bet apie Bubą galiu pasakyti, kad ji net Meno mokykloje jau turėjo savo stilių. Aš – ne. Nors mano pagrindinė tematika ir anksčiau buvo vaikai, tačiau ilgą laiką dar kažko ieškojau, o tapyti tokia maniera kaip dabar pradėjau neseniai, prieš šešerius metus. Buba visą laiką išlaikė savo unikalų tapybos braižą.“ Buba atrodo ypatinga, kitokia, aristokratiška. Vladimiras šiek tiek praskleidžia Bubos paslaptį: „Bubos protėviai iš Chevsuretijos, tai kalnų kraštas. Kalniečiai daug jaučia ir supranta. Aš Bubą pažįstu nuo ankstyvos jaunystės, kai tik susipažinau su Nino, jau tada mačiau, kokia unikali dailininkė yra Buba. Jau tada ji man padarė didžiulį įspūdį: labai santūri, taupi, net atšiauri, didinga. Žinot, Chevsuretijoje net moterys šoka taip, kaip tešoka tik vyrai.“

N. Chakvetadze „Rožinė balerina“

Anot Bubos, ji vaikystėje į Chevsuretiją dažniau nuvykdavo nei dabar. Kai senelių namų neliko, Bubos tėtis Chevsuretijoje pastatė mažą namuką, kad visa giminė turėtų kur susirinkti. „Dabar ten nuvykstu tik vasaromis, kad neprarasčiau savo šaknų, prisiminčiau protėvius“, – sako Buba.

Nino pasaulėžiūrą formavo gimtasis Tbilisis, o tapybos tematiką nulėmė šilti ir tvirti ryšiai su šeima, artimaisiais. „Būtent senasis Tbilisis, jo spalvos, kvapai, kultūra, bendravimas – visa tai padarė mums įtaką. Aš dažnai prisimenu aną Tbilisį – visai kitokį nei dabar“, – sako Nino ir dar kurį laiką pasakoja, kaip keičiasi Tbilisis, kaip žmonės vis mažiau bendrauja. „Ar pasiilgstat, Buba, tylos, kalnų, nes jūsų paveiksluose labai daug ramybės?“ – paklausia Kristina. „Taip, žinoma. Bet man irgi didelę įtaką turėjo senoji kultūra, ir, žinoma, Tbilisis“, – atsako Buba.

Įkvėpimas

Abi dailininkės tapo namuose. Ir Nino, ir Buba tvirtina, kad moteriai tai yra labai geras pasirinkimas – tapo kada nori ir kiek nori, ir namus, vaikus prižiūri, ir skubėti niekur nereikia. Nino kurį laiką užsiėmė knygų apipavidalinimu, tad šiek tiek jautėsi atitrūkusi nuo tapybos, tačiau grįžo prie kūrybos visu pajėgumu – jos darbai ir neseniai įkurta galerija Tbilisio senamiestyje žinomi ir užsienyje, ne tik Gruzijoje. Buba sako, kad dirba be didesnių pertraukų. Jos darbų yra įsigiję užsienio kolekcionieriai: Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos, Amerikos ir kt.

B. Arabuli „Moteris su pypke“

Kuo dar domisi menininkės? Buba atgaivą suranda restauruodama antikvarinius baldus, daiktus. Pasak Vladimiro, ji tai daro itin profesionaliai. Nino domisi fotografija. Nors ja užsiima mėgėjiškai, tačiau fotografuoja daug, ypač vaikus. Menininkė taip pat žavisi senoviniais šeimų albumais: „Žiūriu į senas fotografijas ir galvoju, dievaži, jie visi kažkada gyveno, buvo, o dabar kur jie? Nieko nebelieka, tik vaizdai, prisiminimai“, – sako Nino.

Menininkai, ko gero, sau neužduoda klausimų apie įkvėpimą, tačiau mums rūpi, kaip vyksta kūrybinis procesas, kur moterys randa įkvėpimą. Buba atsako tvirtai, gruziniškai, be abejonių: „Jeigu užsiimi mylima, mėgstama veikla, tai norisi daryti nuolat. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau atrandi. Kuo daugiau atrandi, tuo daugiau ateina minčių ir vėl norisi kurti. Viskas paprasta.“ Galbūt tai ir yra talento, kūrybos formulė: mylėti, mėgti tai, ką darai, ir daryti tik iš širdies. Nino patvirtina: „Tikrai taip. Tik aš kartais, kai tapau, daug galvoju apie paveikslą, istoriją. O kartais – akimirksniu pagauna mintis, idėja ir jau žinau, ką noriu pavaizduoti.“ Nino įkvėpimas ateina iš prisiminimų, iš namų, vaikų, artimųjų, stebint aplinką. Buba sako, kad ją labiau įkvepia senoji kultūra, menas, muzika, literatūra, freskos, gamta. Žiūrint į Bubos darbus, galima įžvelgti ir Amadeo Modigliani, Gustavo Klimto įtakos.

Vladimiras priduria, kad daugiausia jų kūryboje lemia emocijos.

Iš tiesų, atrodo, jų abiejų kūryboje vienas iš esminių dalykų – santykio gelmė, ramybė. Santykio kaip dialogo su tuo, kas žmogų supa – artimieji, daiktai, gamta. Bet gal čia apskritai būdinga gruzinams – jausti giliai ir stipriai?„Taip, mes esam emocionali tauta. – atsako Nino. – Mūsų emocija dažnai kyla iš nostalgijos.“ Ir paaiškina: „Mano darbuose, pavyzdžiui, tai yra vaikystės nostalgija, to, kas buvo, bet praėjo. Nostalgija tų žmonių, kurie buvo su mumis, bet jau nebėra. Taip, tada jauti ir liūdesį, ir ilgesį, ir prisiminimų džiaugsmą. Manęs dažnai klausia, kodėl jūsų paveiksluose vaikų akys liūdnos, ilgesingos. Kažkodėl visiems vaikai asocijuojasi tik su džiaugsmu, juoku, linksmybėmis. Aš manau, kad taip nėra. Žmonės pamiršta savo vaikystę: kokia ji buvo, kaip jie jautėsi, kai buvo vaikai.“ Nino teisi: reikia leisti vaikams jaustis taip, kaip jie nori, o ne taip, kaip mes, suaugusieji, norime. „Aš vaizduoju tokius vaikus, kokie jie būna iš tikrųjų. Vaikai turi labai daug įvairių išgyvenimų. Tai natūralu. Tai ir yra gyvenimas – tai linksma, tai liūdna. Svarbu pastebėti, kad skirtingos emocijos visada eina greta, nenugrimzti vien į depresiją...“ – įsitikinusi Nino.

Nino darbai pažadina mums tą pamirštą vaikystės jaudulį, gal dėl to taip jautru, net graudu į juos žiūrėti. „Ji netapo vaikų portretų, netapo tiesiog vaiko, ji tapo mūsų visų kažkada išgyventus jausmus. Mes prisimename save: čia ir ta akimirka, kai neleido laikyti šuniuko, arba kai jauteisi vienišas, arba kai buvo tiesiog gera žiūrėti, kaip sninga“, – mintimis dalijasi Kristina.

Nino darbai Rusijos psichoterapeutų buvo pritaikyti kaip psichoterapinės kortos, kurios naudojamos psichoterapiniame gydyme. Menas gydo, jei tik sustoji, įsigilini, leidi sau jausti. Internete skaičiau, jog kai kuriems atrodo, kad Nino savo darbais tarsi kuria gydančią istoriją, pasaką, bet ne vaikams, o suaugusiesiems. Klausiu apie tai Nino. „Aš manau, kad tai ne pasaka, o tiesa, nes tie, kurie žiūri į mano darbus, sako, kad prisimena realias situacijas iš savo vaikystės, todėl tai nėra pasaka“, – sako dailininkė.

Visai kitoks Bubos tapybos darbų pasaulis. Žiūrint į jos paveikslus, galima atpažinti ir senosios bizantiškosios kultūros, tapybos, ikonografinės tradicijos įtakas. Veidų formos, bruožų linijos, kūnų pozos ir galvos linkiai – daug kas primena rytietišką braižą.Buba sutinka, kad „taip, įkvėpimas man dažnai kyla būtent iš ten, iš senosios kultūros klodų, iš III–IV a., kartais ir vėlesnių, IX–X a., freskų Gruzijos cerkvėse. Man patinka ir yra įdomi bizantiška epocha, ikonografinė tematika. Kartais įkvėpimo šaltiniu tampa ir literatūros ar muzikos kūrinys“, – gruziniškai kalba Buba, o Vladimiras vos spėja versti: „Kažkoks įvaizdis, personažas ateina į paveikslą ir gimsta kaip naujas paveikslas. Tai gali būti ir gruzinų literatūros kūrinys, bet gali būti ir vakarų literatūros šedevrai, pavyzdžiui, vienu metu daug man įkvėpimo teikė Hermano Hesės kūriniai, labai didelę įtaką padarė F. Dostojevskis“, – truputėlį atsiveria Buba.

Jos darbuose tarsi užšifruota paslaptis. Ypač glaudus santykis tarp vyro ir moters. Žiūrint į paveikslą, jame galima skaityti tam tikrą istoriją, o antrame plane pasislėpusias detales šifruoti tarsi metaforas. Tai paveikslai, kurie turi savotišką siužetą, kelia klausimus, užduoda mįsles. Pavyzdžiui, ką iš tiesų jaučia vienas su kitu būdami vyras ir moteris, kai jie kartu, kai jie viena, bet tarsi ir labai toli vienas nuo kito. Kodėl angelas sėdi su užmirštuolėmis rankose ant vėžlio, kuris mitologijoje yra laiko, žemės simbolis? Kodėl autoportretas tarsi inkrustuotas seno pageltusio teksto atplaišomis? „Iš kur ta paslaptis?“ – klausiu. Pasak Bubos, literatūros, muzikos kūriniai, senoji ikonografija, freskos cerkvėse – visa tai irgi turi paslaptį. „Aš tai jaučiu kituose kūriniuose, galbūt dėl to ta įtaka pereina ir į mano darbus“, – sako Buba.

N. Chakvetadze „Kūčios“

Anot Kristinos, Bubos darbai labai skaidrūs, persmelkti nenusakomo lengvumo, grynumo. Gali į juos žiūrėti labai ilgai. Jie meditatyvūs. Nėra aštrių emocijų, linijos susipynusios, paryškintos tik svarbiausios detalės. Darbų koloritas ramus, nėra ryškių spalvų. „Gruzijos cerkvėse freskos yra natūralių, santūrių spalvų, ypač dabar, po tiek šimtmečių, mes matome blankias spalvas. Visa tai yra Gruzijos spalvos. Natūralumas. Ramybė. Gelmė. Viskas yra iš Gruzijos gamtos“, – paaiškina Buba. Ją papildo Vladimiras: „Buba puikiai išmano ikonografiją, freskų tapybą, ji talentinga šios srities specialistė. Ankstyvoji Bubos tapyba buvo lyg ir ryškesnė, o štai dabar viskas vis labiau prigestina, paslaptinga.“

Gali būti, kad įtaką Bubos talentui ir darbams tebeturi tai, kad jos tėvai, seneliai kilę iš Chevsuretijos, tai lyg paveldėtas genas iš protėvių. Pasak Nino, Chevsuretijoje, pavyzdžiui, yra unikalūs tautiniai kostiumai. „Jų išsiuvinėjimas ir spalvos yra kažkas nenusakoma, neprilygstama. Manau, daug įtakos Bubos darbams padarė ir tai. Ką darė jos protėviai, Buba savaip transformuoja į savo tapybos darbus“, – svarsto Nino. Šias mintis apibendrina Kristina, sakydama, kad Bubos darbuose, kaip ir daugelio kitų Gruzijos menininkų kūriniuose, išlieka svarbi ir matoma gruziniška tradicija.

Gruziniškas kodas

Pasak Kristinos, kai ji galvojo, koks galėtų būti parodos pavadinimas, atėjo mintis, kad Bubos ir Nino tapybą jungia meilės tema. Tema, kuri Nino darbuose išryškėja žiūrint į pasaulį vaiko akimis, o Bubos darbuose meilė išsiskleidžia kaip išmintis, gelmė, santykis, dialogas. Meilė, ateinanti iš gruziniškos kultūros tradicijų. Vladimiras pridūrė, kad labai gruziniška būtų sakyti, jog šias dvi dailininkes jungia ir meilė, ir skaidrus liūdesys, ilgesys. Pasak Vladimiro, skaidrus liūdesys arba ilgesingas džiaugsmas Gruzijoje yra įprasta. Tai gruzinų esmė. Ilgesys kaip skambanti nata yra net ir tada, kai labai gerai, o kai liūdna – visada tikima, kad bus geriau. Šios kontrastuojančios emocijos Gruzijos mene, kultūroje – dažnai kartu. Taip jos neutralizuoja, sušvelnina viena kitos aštrumą, leisdamos subtiliai išreikšti tai, kas nėra paprasta – žmogaus vidinius išgyvenimus. Nino sako, kad jai tas ilgesys, džiaugsmas ir liūdesys vienu metu kyla dėl to, kad viskas praeina, kad „kažkada tai buvo, bet praėjo ir daugiau niekada nebegrįš.“

N. Chakvetadze „Indaujos angelas“

Pasak Bubos, jai tai yra „egzistencinis, bendražmogiškas ilgesys ir liūdesys, tai nėra kažkas konkretu. Kiekvienas žmogus skirtingai mato dalykus, skirtingai suvokia pasaulį, gyvenimą. Net į tą patį dalyką mes dažnai reaguojame visiškai skirtingai kitą dieną, kitą kartą, – sako Buba. – Mes nepastovūs. Mes stebime dalykus ir matome, kaip jie kinta, mes keičiamės, mūsų jausmai keičiasi, gyvenimas. Net tą pačią akimirką, per sekundės dalį jau gali kažkas pasikeisti mūsų viduje“, – teigia Buba.

Perteikti besikeičiančias emocijas, įkūnyti jas meno kūrinyje – nėra lengva, bet gruzinai tai sugeba. Ir ne tik tapyboje, bet ir Gruzijos kine, muzikoje, teatre. Ši tauta derina sudėtingus dalykus – mąslumą ir ilgesį, džiaugsmą ir liūdesį, rimtus dalykus su juoko atspalviu. Galbūt tai kūryba, kuri pasižymi dvasine branda? Klausiu, kas gruzinus to moko – kaip perteikti žmogaus jausmų gylį ir įvairovę? Buba atsako trumpai ir aiškiai: „Tai mūsų genetinis kodas. Mentalitetas. Taip širdis sako.“

Kurį laiką tylim, nes tai, ką pasako Buba, yra taip stipru, kad, rodos, klausimų nebėra. Tačiau Kristina priduria: „Gruzinų genetinis kodas yra bet kokioje gyvenimo situacijoje matyti ir šviesą. Džiaugsmas, viltis yra labai svarbu jų gyvenimuose, kūryboje – tai perskrodžia ir niūresnius jausmus.“ Svarstau, gal tai kažkoks egzistencinis švelnumas ir subtilumas visko, kas vyksta, atžvilgiu? Pasak Nino, tai atsispindi gruzinų liaudies muzikoje, jos polifoniniuose sąskambiuose, kuriuose girdėti ir skaidri melodija, ir liūdesys. „Mes užaugome su šiomis tradicijomis, todėl siekiame, kad ir mūsų menas būtų organiškas, harmoningas. Kai girdžiu mūsų dainų polifoniškumą, suprantu, kad nėra nieko, ko negalima būtų išreikšti mene“, – sako Nino.

B. Arabuli. Autoportretas

Vladimiras aiškina konkrečiau: „Tas genetinis kodas, apie kurį kalba Buba, yra sudėtingas dalykas, labiau metafizinis, dvasinis, kuris arba yra duotas, arba ne. Jį gali turėti kiekvienos šalies žmogus, tik suformuotą pagal savo šalies tradicijas, kultūrą. Turi gruzinai ir nemažai minusų, pavyzdžiui, neatsakingumas. Tai sukuria daug nepatogumų, – svarsto Vladimiras, – bet kita vertus, tame būna ir kažkoks didelis džiaugsmo proveržis, mokėjimas linksmintis. Jeigu gyveni labai pragmatiškai – daug ko netenki. Taip, viena vertus, svarbu būti organizuotam, tačiau, kita vertus, balansui palaikyti reikia ir atsvaros: pasielgti spontaniškai, džiaugsmingai. Džiaugsmas čia ir dabar, šią akimirką, nepaisant to, kas buvo, kas gali nutikti, yra labai svarbu“, – sako Vladimiras. Buba priduria: „Taip, tai yra meilė gyvenimui, gyvenimo džiaugsmas.“ Visi sutinkam, kad gruzinai moka dalintis gerumu, nebijo džiaugtis ir kitą pralinksminti. O mūsų svarstymus apie tai, kas yra gruziniškas mentalitetas, paprastai apibendrina Nino: „Labai svarbu yra geri darbai. Paprasti maži geri darbai. Pavyzdžiui, bendrauti vieniems su kitais. Kalbėtis. Ir parodyti truputį daugiau meilės.“

Angelai

Abiejų dailininkių paveiksluose galima pamatyti daug nutūpusių ant drobės angelų. Teptuko potėpiu jos priartina angelus prie mūsų. Nino darbuose – angelai-vaikai, Bubos – sparnuotų būtybių mažiau, bet jie nutapyti subtiliai, išryškinant detales, pavyzdžiui, neužmirštuolių puokštę, užmenant mįslę. Tai leidžia manyti, kad dailininkės tiki tuo, kas nėra regima, apčiuopiama. Tiki ne tik tuo, kas buvo, bet ir tuo, kas yra, kas dar bus – juk dvasiniams dalykams laikas neegzistuoja. Ir čia kalbame ne apie religinį jausmą, bet apie tikėjimą apskritai. Apie terapinę meno galią gydyti, užmegzti pokalbį, praskaidrinti būtį.

Abiejų dailininkių paveikslų motyvas – sunkiai apibrėžiamas dvasingumas, bet jis labai aiškiai siejasi su tuo, kas joms gyvenime yra sakralu: meilė, vaikai, santykiai, gamta, menas, kultūra, tradicijos, vertybės. Mąstant apie mūsų, lietuvių, kūrybą, atrodo, kad šviesos, dvasingumo, gelmės norėtųsi daugiau, tačiau galbūt nemokame to išreikšti, o gal tiesiog lengviau išpilti iš savęs šiukšles, nei rasti šviesą ir ją perteikti ne banaliai. Atspindėti, kalbėti tikrus dalykus nėra paprasta. Nino ir Buba deklaruoja gyvenimo sakralumą, dvasingumą, tikėjimą, viltį, grožį. Kai dailininkėms uždaviau klausimą, kas joms yra dvasingumas, pagalvojau, kad kai kurie lietuvių intelektualai tiesiog nekenčia šito klausimo, nes mano, kad į tai atsakyti yra neįmanoma, todėl neverta net kalbėti. Bet aš su tuo nesutinku. Nino į tai atsakė paprastai: „Man dvasingumas yra geri darbai, gerumas, meilė, šeima ir vaikai. Vaikai yra šviesa, jie tikri, gryni, perregimi, jie yra lyg angelai.“ Bubai dvasingumas – tai gilus visko, kas vyksta pajautimas. Ir nors jos nutapyti angelai atrodo labai realūs, su mažų gėlių puokštele ar vainiku ant galvos, tačiau menininkė sako, kad nereikėtų paveiksle nutapyto angelo įsivaizduoti kaip konkretaus objekto, konkretaus angelo, o suvokti kaip provaizdį, kaip simbolį, tam tikrų mistinių pajautimų išraišką. Pasak Bubos, „tos mistinės pajautos, patyrimai – tai ne buitis, ne kažkokie banalūs dalykai, o tai, kas yra virš kasdienybės, kas mums leidžiama patirti tam, kad suprastume, jog esama kažko svarbiau, giliau. Tai yra tai, ko mes negalime pažinti, suvokti, bet jaučiame širdimi“.

Klausantis Bubos gruzinų kalbos, Nino ir Vladimiro ramaus tembro, kyla mintis, kad būtent menas yra įmanomas aukščiausias būdas žmogui išreikšti tai, kas neapčiuopiama, nenusakoma. Tai, kas yra už mūsų empirinio patyrimo ribų, kas nepaklūsta žodžiams, bet sugula po teptuko potėpiu. Ši puiki dviejų gruzinių tapybos darbų paroda ragina mus nebijoti stipriau jausti, ypač tai, kas yra sakralu, tikra, dvasinga. Nebijoti tai išreikšti. Mylėti vieniems kitus, daryti gerus darbus ir džiaugtis šia akimirka. Užsiimti mylima veikla ir laukti Šv. Kalėdų stebuklo.

Virginija Tamošiūnaitė, Bernardinai.lt, 2016 12 05

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-05-nes-taip-sirdis-sako/152352

Gruzija: didingas paprastumas

Praeitą šeštadienį, spalio 8 dieną, Gruzijos meno ir skonio namuose duris atvėrė Gruzijos fotomenininko Georgijaus Kvavilašvili (George Kvavilashvili) darbų paroda „Gruzija: didingas paprastumas“. 

Autoriaus fotografijos pasakoja apie paprastą ir didingą, per amžius sugebėjusią išlaikyti dvasią ir niekad neišdavusią savo idealų - meilės ir atsidavimo vieni kitiems bei žmonijai –Gruziją.

Kviečiame į šią šalį pažvelgti labai paprastai - širdimi, nes tai, kas svarbiausia - akimis neįžvelgiama. Parodą aplankyti galite iki lapkričio 10 dienos, o širdin įkritusį darbą – įsigyti.

Dėkojame už nuostabią šeštadienio popietę ir dalinamės akimirkomis. 

Nino Chakvetadze. Susitinkant su vaikyste…

Nino Chakvetadze – dailininkė, kuri moka piešti VAIKUS, nes daugelis – nemoka. Ir tai ne technikos spragos. Paslaptis slypi požiūryje į vaikus. Jų vaikai arba panašūs į lėles, arba yra sumažinta suaugusiųjų kopija, o Nino Chakvetadze geba atskleisti vaiko džiaugsmą ar nusivylimą, vidinį vaiko pasaulį pasitelkdama tylą, kuri yra iškalbingesnė ir prasmingesnė.

Prisiliesdami prie Nino Chakvetadze kūrybos, mes persikeliame į kitą – primirštą vaikystės – pasaulį ir nejučiomis suprantame, kad jo ir neapleidome. Juk giliai kiekviename iš mūsų snaudžia vaikas, kurį pažadinti gali tik stebuklinga tikrojo meno atmosfera. Jos portretai – tai savęs ir kitų suvokimas vaiko akimis. Jie regi atviru mūsų vaikystės žvilgsniu, neapkenčiančiu apgaulės, trokštančio išskirtinio nuoširdumo, formos ir turinio skambesio.

Nenuostabu, kad dailininkės kūryba mus žavi, nes ji visada jaučia, mato ir girdi vaiko sielos virpesius. Ir visada pasiruošusi padėti.

Na, o mums, suaugusiems, susitinkant su vaikyste, derėtų atpažinti ją.

 

Guram Khetsuriani tapybos darbų paroda "Tyla"

Guram Khetsuriani tapybos darbų paroda „Tyla“ atvertė pirmą numatomų gruzinų dailininkų parodų puslapį neseniai atvėrusiuose duris Gruzijos meno ir skonio namuose. Skubantis gyventi, meilės liepsną kurstantis jaunystėj talentingas gruzinų dailininkas leidžia mums prisiliesti prie Gruzijos, perprasti savo pojūčiais bei mąstymu Gruziją, ryškų ir nuostabų jos gyvenimą.

Guram Khetsuriani kilęs iš Svanetijos, regiono, apsupto pačių aukščiausių kalnų, kurio niekada netrypė jokie užkariautojai. Mažakalbis, gilios sielos ir išmintimi spinduliuojantis trisdešimtmetį neseniai atšventęs svanų dailininkas nelaukia jausmingos mūzos ir jos idėjų pasirodymo, bet dirba kasdien ir pašventė savo gyvenimą menui. „Būti menininku - reiškia gyventi dėl meno, uoliai dirbant kasdien“, – dalinosi savo mintimis Guram.

Užaugęs nuostabios gamtos apsupty, paslaptingoje, civilizacijos nesugadintoje dvasingoje Gruzijoje jis nuolat ieško harmonijos, gyvai atsiskleidžiančios jo tapytuose darbuose. Gamta ir pastatai, žmonės, tyla ir ritmingas judesys harmoningai persipina Guram paveiksluose. Džiaugsmas, ramybė ir meilė yra artima, amžina ir neišsemiama dailininko tema, kaip ir Gruzijos kalnai, papročiai ir dainos. Sudėtingą, talentingą ir neperprantamą gruzinų menininką įkvepia seni ir apleisti namai, jų istorija, charakteris, subtili juose kadaise skambėjusi muzika. Dailininkas tarsi tapo jų portretus, kurie atgyja ilgėliau stabtelint prie jų. „Kuomet aš matau apleistus namus ar griuvėsius, tuoj pat įsivaizduoju čia vykusį gyvenimą. Net jeigu viskas atrodo absoliučiai mirę ir sunykę, aš vis dar matau žmones, vaikščiojančius po kiemą, besisukiojančius po namus, dirbančius,  žaidžiančius su vaikais, girdžiu jų pokalbius, barnius, juoką, dainas. Kartais žmonės bijo apleistų pastatų – mano vaizduotei jie atveria neregėtas platybes ir grožį“, - pasakoja Guram.

Ypatingos dailininko tapytų drobių spalvos. Dominuojančios juoda ir balta persipina ir kontrastuoja. Kaip ir gamtoje. Kontrastų reikia – gyvenimas tuomet išraiškingesnis, spalvingesnis, tikresnis, su gilesnėmis emocijomis ir mintimis. Raudonos, mėlynos ir kitų spalvų ryškūs pavieniai potėpiai kaip gaivinanti meilės jėga įsilieja į išskaidrintus, pakylėtus meistriškai nutapytus Guram paveikslus. Su tikėjimu ir meile per gyvenimą einantis dailininkas dalina mums grožį ir šviesą, meilę ir gėrį, nes geba keisti mums įprastą materialų pasaulį, matydamas jame daugiau, nei užfiksuoja fotografija ar mūsų paprastas žvilgsnis.

„Gyvenimas žavus, kai jį mylime, mylime visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugiamės artimu. Meilė niekada niekur nuo mūsų nesislepia. Ji aplink mus ir mumyse. Tik mes dažnai nuo jos slepiamės. Kuomet mes nesislapstysime nuo jos, tuomet viskas bus gerai...“, - šypsodamasis tarė Guram Khetsuriani.

Guram Khetsuriani visuomet žinojo, kad bus dailininkas. Jo tėtis buvo ikonų meistras ir nuo mažens įskiepijo meilę menui. Guram baigė dailės akademiją Tbilisyje su pagyrimu ir įgijo puikius gruzinų tradicinio ir, žinoma, klasikinio piešimo ir tapybospagrindus. Šiuo metu gyvena Tbilisyje, tapo savo nedidelėje dirbtuvėlėje Tbilisio senamiesty.

Parodą kviečiame aplankyti iki balandžio 30 d.

Lyn Karlin / 'žalias menas': pjedestalo serija

Nuostabios fotografės Lynn Karlin nuotraukos, Pjedestalo serija.

Šis Lynn Karlin darbų ciklas yra grynai asmeninis - tai apie akivaizdų, bet dažnai pamirštą derliaus grožį. "Kas savaitiniai apsilankymai vietos ūkininkų turguje įkvėpė mane naujai krypčiai:  kai aš nusipirkau nuostabiai gražų violetinį žiedinį kopūstą, ir grįžusi į savo studiją padėjau jį ant seno balto pjedestalo, atsukto į langą. Džiaugsmas, kurį gavau iš tos fotografijos nukreipė mane toliau vystyti šią koncepciją: pagerbti daržoves, tikrąja ta žodžio prasme, užkeliant ant pjedestalo. Po dvejų metų, aš surinkau daugiau nei tuziną įvairių pjedestalų, o į ciklą įtraukiau įvairius vaisius ir gėles".

Daugiau fotografės darbų ČIA