Gruziniškai lietuviški angelai ir vaikai

Mylintiesiems Gruziją

Į Gruzijos menininkių parodos atidarymą prigužėjo gausybė žmonių, gal dėl to, kad lietuviai neslepia savo simpatijų Gruzijai ir jos žmonėms. Visai gali būti, kad ir patys jaučiasi šiek tiek gruzinais: lietuviai taip pat yra nuoširdūs, tik dažnai slepia savo jausmus ir emocijas. Todėl gruzinų mokėjimas, o gal labiau nebijojimas reikšti savo jausmus mus, lietuvius, žavi ir yra savotiška siekiamybė.

Beje, prieš daugelį metų Gruzijos meno ir skonio namų šeimininkės tėtis – lietuvis, kaunietis – pasielgė visai kaip gruzinas: atvykęs į komandiruotę Gruzijoje, pamatė nuostabią graikų kilmės gruzinę ir ją pamilo, kitą dieną jai pasiūlė ranką bei širdį, o dar kitą – jau kartu skrido į Lietuvą. Nuostabiąją gruzinę kaunietis vedė, su ja nugyveno gražų ir laimingą gyvenimą, o šiandien jaunėlė jų dukra Kristina, paveldėjusi pietietiškus veido bruožus, šiltai pasitinka kiekvieną atėjusįjį į Gruzijos meno ir skonio namus, kurie įkurti iš meilės Gruzijai, išauginusiai jos mamą ir jau Anapilin iškeliavusio tėčio atminimui.

Dviejų Gruzijos dailininkių paroda – Kristinos Baranauskaitės nuopelnas, kuri ne tik pasirūpino supažindinti kauniečius su garsių šiuolaikinių Gruzijos dailininkių kūryba, bet ir prikalbino keliauti nemėgstančias menininkes atvykti į Lietuvą. Beje, joms išvykstant Kutaisyje buvo 22 laipsniai šilumos, Lietuvoje – šalo, gražiai snigo. Tačiau būtent sniegas ir žiemiškas šaltukas kelionę į Lietuvą nudažė romantiškomis spalvomis, dailininkės negalėjo atsigerėti pasakiškai apsnigta Trakų pilimi, spalvotomis karaimų trobelėmis, šventiškai pasipuošusiu Kaunu, kuris gruzinėms pasirodė erdvus ir drauge jaukus. Stebino ir žmonės, kurie priėmė viešnias išskėstomis rankomis. Na, išties lietuviai turi savyje kažką gruziniško.

N. Chakvetdze „Draugai“

Likusi vaikystėje

Nenuostabu, kad dailininkių iš šiltos, saulėtos Gruzijos kūryboje dominuoja jausmai – nuoširdūs, paslaptingi, tikri. B.Arabuli paveikslai sklidini moteriško švelnumo, gelmės ir vidinės aistros, o N.Chakvetadzės kūriniai atveria skaidrų vaikišką pasaulį. Ir visai nesvarbu, kad daugelis vaikų pastarosios dailininkės paveiksluose yra gana liūdni – akivaizdu, kad jie tyrai tiki pasaka, svajonėmis, išsipildymu.

"Kažkaip visi pasiduoda stereotipui, kad vaikai turi nuolat šypsotis ir džiaugtis, – pastebi dailininkė. – O juk kiekvienas iš mūsų gerai atsimename, kad, kai buvome maži, taip pat liūdėjome, buvome įskaudinti, braukėme ašarą", – sako N.Chakvetadzė.

Štai čia gal ir slypi N.Chakvetadzės kūrinių trauka: mes tarsi atpažįstame tai, ką esame paslėpę, kas mus galbūt nebyliai pasiveja iki šių dienų, o matydami skaidrius dailininkės paveikslus pajuntame, tarsi mūsų vaikystėje patirta nuoskauda ar liūdesys būtų nuvalytas, išskaidrintas, jis ima atrodyti gražus, nes gilus ir prasmingas – galbūt tas tamsus sielos debesėlis, nuriedėjusi ašara ir yra mūsų jautrumo pasauliui bei žmogui paslaptis.

Atvirų, gilių akių dailininkė spinduliuoja nuoširdumą ir džiaugsmą, ji neslepia, kad yra laiminga iki šiol savotiškai likusi vaiku: jo akimis matydama pasaulį ji nepraranda nuostabos, mokėjimo džiaugtis mažais dalykais, stabtelėti ties vabalėliu, snaige, pražydusia žibute. "Taip, aš sąmoningai pasilikau vaikystėje, – prisipažįsta N.Chakvetadzė, – ir to nesigailiu: joje gera, saugu ir aš visai nenoriu suaugti, man labai gražus pasaulis, kurį matau vaiko akimis. Kita vertus, mano vaikystė išties buvo labai laiminga, buvau apsupta tėvų, senelių, giminaičių meilės, ir ji mane maitina iki šiol."

Apie amžiną meilę

Visai kitokio būdo jos kolegė – B.Arabuli, su kuria N.Chakvetadzė draugauja nuo penkiolikos metų, jos kartu mokėsi dailės mokykloje, drauge baigė ir tapybos studijas Tbilisio akademijoje.

Uždara, mažakalbė B.Arabuli, regis, išsilaisvina ir atsiskleidžia ne realybėje ar kasdieniame pasaulyje, o tapyboje: svajingi, romantiški, pakylėti jos paveikslų herojai, pirmiausia – moteris, vyras, angelas atveria gana hermetišką menininkės pasaulį, kuriame besąlygiška meilė, tikėjimas ja yra svarbiausi dėmenys.

B. Arabuli „Namo angelas“

Švelniai vienas prie kito prigludę, apsikabinę vyras ir moteris, angelas, rankose laikantis neužmirštuolių puokštę, nėra vien paveikslo figūratyvas ar pasakojimas, tai greičiau perduota giliai mylinčių žmonių būsena, jausmas, suvirpinantis kiekvieno į drobę žvelgiančiojo širdį, kaip viltis, pažadas, jog tikra, gili ir net amžina meilė egzistuoja.

"Meilė žmoniją stumia į priekį, be jos žmogus vienišas ir nelaimingas, – susimąsto B.Arabuli. – Ir nereikia bijoti ją lydinčios melancholijos ar liūdesio, nes tai nėra vien negatyvu – kartais net atvirkščiai, kaip ir su paveikslais: vieni juose pamato liūdesį, kiti – romantiką, dar kiti – svajonę."

Išties tokie ir dailininkės daugiasluoksniai paveikslai: juose – ir meilės palaima, ramybė, skaidrus ilgesys, ir ugninga aistra, moteriškas atsivėrimas, savotiškas paslapties atkodavimas. "Mano paveiksluose gana dažnas angelas, bet nebūtinai jis turi atrodyti taip, kaip mes įpratę jį vaizduoti, – pastebi dailininkė. – Gana dažnai angelas turi paprasto, šalia esančio žmogaus pavidalą."

Enrika Striogaitė, www.kauno.diena.lt, 2016 12 17

http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/gruziniskai-lietuviski-angelai-ir-vaikai-787530?psl=2