Nes taip širdis sako

Gruodžio 4 d.– sausio 8 d. Kaune, Gruzijos meno ir skonio namuose (K. Donelaičio g. 91, Kaune), veikia Bubos Arabuli ir Nino Chakvetadzės tapybos darbų paroda „Meilės paslaptis“. Menininkės ir jų darbai pirmą kartą vieši Lietuvoje. Kol kas tai vienintelė proga ne tik pamatyti originalius meno kūrinius, bet ir juos įsigyti. Parodos organizatorė ir rengėja – Gruzijos meno ir skonio namų šeimininkė Kristina Baranauskaitė.

Pradžia

Bubos protėviai kilę iš Chevsuretijos: kalnuoto Gruzijos regiono, kurio gyventojai santūrūs, mažakalbiai, dėl to atrodo uždari, tvirti, net atšiaurūs. Juodos, didelės ir gilios akys, rodos, žvelgia kiaurai. Ninos vyras Vladimiras Naneishvilis įspėja, kad Buba kalba mažai, pasako vieną sakinį, kai kitas jų paberia dešimt. Taip ir yra – viso pokalbio metu už Bubą daugiausia kalba arba ją verčia Nino ir jos vyras. Buba tarsi iš kitos, mums mažai pažįstamos, Gruzijos – paslaptingos, neperprantamos iš karto. Nino ir jos vyras – priešingybės: atviri ir komunikabilūs gruzinai. Akivaizdu, kad nei Bubos Arabuli, nei jos darbų, mes taip ir nepamatytume, jeigu ne Kristina ir ne Nino, kuri atsiliepė į kaunietės iniciatyvą rengti parodą Lietuvoje ir padrąsino tai padaryti ir Bubą.

Paklausus, ar dažnai tenka keliauti su savo darbais į užsienį, abi menininkės atsako, kad jos keliauja retai, darbai – dažniau, tačiau sutinka, kad išvykti svetur ir susipažinti su kita kultūra, parodyti savo darbus, yra gera patirtis. Norisi pridurti – gruzinėms teko susipažinti ir su lietuviška žiema: Tbilisyje jiems išvykstant buvo +15, o Kutaisyje prieš išskrendant – net +22. Kaune, mums kalbantis, už lango gražiai snigo. Ant sienų jau kabojo Nino ir Bubos darbai. Nedidelė ir jauki Gruzijos meno ir skonio namų erdvė suartino abiejų menininkių kūrinius. Nino darbai žiemiškai jaukūs, dvelkiantys nenusakomu gerumu ir tyrumu, vaikystės nostalgija. Bubos – meditatyvūs, atskleidžiantys paslaptingą suaugusiųjų ir meno pasaulį. Abiejų dailininkių paveikslai kalba ir apie ilgesį, švelnumą, ramybę. Tai darbai, paženklinti estetizmo, profesionalumo, gelmės. Tai mąsli ir ilgesinga, o kartu – džiaugsminga Gruzija, galinti atkeliauti ir į mūsų namus.

B. Arabuli „Vieniša siela“

Dailininkės yra skirtingos ir tematika, ir stiliumi, tačiau abi gimė ir augo Tbilisyje, kartu mokėsi Tbilisio meno mokykloje, po to – akademijoje. Abi ir dabar gyvena ir kuria Gruzijos sostinėje. Nino turi nedidelę galeriją Tbilisio senamiestyje. Ir Nino, ir Buba savo darbus eksponuoja meno galerijose (šiuo metu Bubos darbai eksponuojami ir parodoje Maskvoje, ne tik Kaune), jų darbų turi įsigiję užsienio kolekcininkai. Tapyti abi irgi pradėjo vaikystėje. Buba pirmąją personalinę parodą surengė būdama aštuonerių. Nino sako, kad ji nuo vaikystės taip rimtai nežiūrėjo į tapybą kaip Buba, bet visąlaik juto, jog tai jos pašaukimas. „Bet vaikystėje mes visi mėgstame piešti, tapyti?“ – klausiu. „Taip, tačiau mums buvo aišku, kad tai yra mūsų pašaukimas. Su Buba mudvi ir susipažinome Meno mokykloje, penkiolikmetės. Po to kartu įstojome į Tbilisio meno akademiją. Abi pasirinkome Tapybos katedrą. Taip kartu ir mokslus pabaigėme. Ir dabar draugaujame. Ir į Lietuvą kartu atvykome“, – šypsosi Nino. Smalsu, nejau taip nuo vaikystės – tiesiai iki dabar, bet jokių abejonių? „Taip, be jokių abejonių, nes taip širdis sakė“, – patvirtina Buba. Nuščiūvu, kai išgirstu, kaip gruzinai moka klausytis širdies balso. Jie jį girdi. Jie visada jo klauso.

Į pokalbį įsiterpė ir Nino vyras Vladimiras, sakydamas, kad „aiškus pašaukimas yra retas atvejis, bet su šiomis dailininkėmis taip nutiko: jos į meno pasaulį atėjo tiesiu taikymu, be jokių svyravimų“. „O kaip tapybos maniera, stilius? Nejau ir tai iš karto?“ – klausiu. Buba nusišypso: „Ne, po truputį.“ Nino paantrina: „Taip, palaipsniui. Bet apie Bubą galiu pasakyti, kad ji net Meno mokykloje jau turėjo savo stilių. Aš – ne. Nors mano pagrindinė tematika ir anksčiau buvo vaikai, tačiau ilgą laiką dar kažko ieškojau, o tapyti tokia maniera kaip dabar pradėjau neseniai, prieš šešerius metus. Buba visą laiką išlaikė savo unikalų tapybos braižą.“ Buba atrodo ypatinga, kitokia, aristokratiška. Vladimiras šiek tiek praskleidžia Bubos paslaptį: „Bubos protėviai iš Chevsuretijos, tai kalnų kraštas. Kalniečiai daug jaučia ir supranta. Aš Bubą pažįstu nuo ankstyvos jaunystės, kai tik susipažinau su Nino, jau tada mačiau, kokia unikali dailininkė yra Buba. Jau tada ji man padarė didžiulį įspūdį: labai santūri, taupi, net atšiauri, didinga. Žinot, Chevsuretijoje net moterys šoka taip, kaip tešoka tik vyrai.“

N. Chakvetadze „Rožinė balerina“

Anot Bubos, ji vaikystėje į Chevsuretiją dažniau nuvykdavo nei dabar. Kai senelių namų neliko, Bubos tėtis Chevsuretijoje pastatė mažą namuką, kad visa giminė turėtų kur susirinkti. „Dabar ten nuvykstu tik vasaromis, kad neprarasčiau savo šaknų, prisiminčiau protėvius“, – sako Buba.

Nino pasaulėžiūrą formavo gimtasis Tbilisis, o tapybos tematiką nulėmė šilti ir tvirti ryšiai su šeima, artimaisiais. „Būtent senasis Tbilisis, jo spalvos, kvapai, kultūra, bendravimas – visa tai padarė mums įtaką. Aš dažnai prisimenu aną Tbilisį – visai kitokį nei dabar“, – sako Nino ir dar kurį laiką pasakoja, kaip keičiasi Tbilisis, kaip žmonės vis mažiau bendrauja. „Ar pasiilgstat, Buba, tylos, kalnų, nes jūsų paveiksluose labai daug ramybės?“ – paklausia Kristina. „Taip, žinoma. Bet man irgi didelę įtaką turėjo senoji kultūra, ir, žinoma, Tbilisis“, – atsako Buba.

Įkvėpimas

Abi dailininkės tapo namuose. Ir Nino, ir Buba tvirtina, kad moteriai tai yra labai geras pasirinkimas – tapo kada nori ir kiek nori, ir namus, vaikus prižiūri, ir skubėti niekur nereikia. Nino kurį laiką užsiėmė knygų apipavidalinimu, tad šiek tiek jautėsi atitrūkusi nuo tapybos, tačiau grįžo prie kūrybos visu pajėgumu – jos darbai ir neseniai įkurta galerija Tbilisio senamiestyje žinomi ir užsienyje, ne tik Gruzijoje. Buba sako, kad dirba be didesnių pertraukų. Jos darbų yra įsigiję užsienio kolekcionieriai: Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos, Amerikos ir kt.

B. Arabuli „Moteris su pypke“

Kuo dar domisi menininkės? Buba atgaivą suranda restauruodama antikvarinius baldus, daiktus. Pasak Vladimiro, ji tai daro itin profesionaliai. Nino domisi fotografija. Nors ja užsiima mėgėjiškai, tačiau fotografuoja daug, ypač vaikus. Menininkė taip pat žavisi senoviniais šeimų albumais: „Žiūriu į senas fotografijas ir galvoju, dievaži, jie visi kažkada gyveno, buvo, o dabar kur jie? Nieko nebelieka, tik vaizdai, prisiminimai“, – sako Nino.

Menininkai, ko gero, sau neužduoda klausimų apie įkvėpimą, tačiau mums rūpi, kaip vyksta kūrybinis procesas, kur moterys randa įkvėpimą. Buba atsako tvirtai, gruziniškai, be abejonių: „Jeigu užsiimi mylima, mėgstama veikla, tai norisi daryti nuolat. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau atrandi. Kuo daugiau atrandi, tuo daugiau ateina minčių ir vėl norisi kurti. Viskas paprasta.“ Galbūt tai ir yra talento, kūrybos formulė: mylėti, mėgti tai, ką darai, ir daryti tik iš širdies. Nino patvirtina: „Tikrai taip. Tik aš kartais, kai tapau, daug galvoju apie paveikslą, istoriją. O kartais – akimirksniu pagauna mintis, idėja ir jau žinau, ką noriu pavaizduoti.“ Nino įkvėpimas ateina iš prisiminimų, iš namų, vaikų, artimųjų, stebint aplinką. Buba sako, kad ją labiau įkvepia senoji kultūra, menas, muzika, literatūra, freskos, gamta. Žiūrint į Bubos darbus, galima įžvelgti ir Amadeo Modigliani, Gustavo Klimto įtakos.

Vladimiras priduria, kad daugiausia jų kūryboje lemia emocijos.

Iš tiesų, atrodo, jų abiejų kūryboje vienas iš esminių dalykų – santykio gelmė, ramybė. Santykio kaip dialogo su tuo, kas žmogų supa – artimieji, daiktai, gamta. Bet gal čia apskritai būdinga gruzinams – jausti giliai ir stipriai?„Taip, mes esam emocionali tauta. – atsako Nino. – Mūsų emocija dažnai kyla iš nostalgijos.“ Ir paaiškina: „Mano darbuose, pavyzdžiui, tai yra vaikystės nostalgija, to, kas buvo, bet praėjo. Nostalgija tų žmonių, kurie buvo su mumis, bet jau nebėra. Taip, tada jauti ir liūdesį, ir ilgesį, ir prisiminimų džiaugsmą. Manęs dažnai klausia, kodėl jūsų paveiksluose vaikų akys liūdnos, ilgesingos. Kažkodėl visiems vaikai asocijuojasi tik su džiaugsmu, juoku, linksmybėmis. Aš manau, kad taip nėra. Žmonės pamiršta savo vaikystę: kokia ji buvo, kaip jie jautėsi, kai buvo vaikai.“ Nino teisi: reikia leisti vaikams jaustis taip, kaip jie nori, o ne taip, kaip mes, suaugusieji, norime. „Aš vaizduoju tokius vaikus, kokie jie būna iš tikrųjų. Vaikai turi labai daug įvairių išgyvenimų. Tai natūralu. Tai ir yra gyvenimas – tai linksma, tai liūdna. Svarbu pastebėti, kad skirtingos emocijos visada eina greta, nenugrimzti vien į depresiją...“ – įsitikinusi Nino.

Nino darbai pažadina mums tą pamirštą vaikystės jaudulį, gal dėl to taip jautru, net graudu į juos žiūrėti. „Ji netapo vaikų portretų, netapo tiesiog vaiko, ji tapo mūsų visų kažkada išgyventus jausmus. Mes prisimename save: čia ir ta akimirka, kai neleido laikyti šuniuko, arba kai jauteisi vienišas, arba kai buvo tiesiog gera žiūrėti, kaip sninga“, – mintimis dalijasi Kristina.

Nino darbai Rusijos psichoterapeutų buvo pritaikyti kaip psichoterapinės kortos, kurios naudojamos psichoterapiniame gydyme. Menas gydo, jei tik sustoji, įsigilini, leidi sau jausti. Internete skaičiau, jog kai kuriems atrodo, kad Nino savo darbais tarsi kuria gydančią istoriją, pasaką, bet ne vaikams, o suaugusiesiems. Klausiu apie tai Nino. „Aš manau, kad tai ne pasaka, o tiesa, nes tie, kurie žiūri į mano darbus, sako, kad prisimena realias situacijas iš savo vaikystės, todėl tai nėra pasaka“, – sako dailininkė.

Visai kitoks Bubos tapybos darbų pasaulis. Žiūrint į jos paveikslus, galima atpažinti ir senosios bizantiškosios kultūros, tapybos, ikonografinės tradicijos įtakas. Veidų formos, bruožų linijos, kūnų pozos ir galvos linkiai – daug kas primena rytietišką braižą.Buba sutinka, kad „taip, įkvėpimas man dažnai kyla būtent iš ten, iš senosios kultūros klodų, iš III–IV a., kartais ir vėlesnių, IX–X a., freskų Gruzijos cerkvėse. Man patinka ir yra įdomi bizantiška epocha, ikonografinė tematika. Kartais įkvėpimo šaltiniu tampa ir literatūros ar muzikos kūrinys“, – gruziniškai kalba Buba, o Vladimiras vos spėja versti: „Kažkoks įvaizdis, personažas ateina į paveikslą ir gimsta kaip naujas paveikslas. Tai gali būti ir gruzinų literatūros kūrinys, bet gali būti ir vakarų literatūros šedevrai, pavyzdžiui, vienu metu daug man įkvėpimo teikė Hermano Hesės kūriniai, labai didelę įtaką padarė F. Dostojevskis“, – truputėlį atsiveria Buba.

Jos darbuose tarsi užšifruota paslaptis. Ypač glaudus santykis tarp vyro ir moters. Žiūrint į paveikslą, jame galima skaityti tam tikrą istoriją, o antrame plane pasislėpusias detales šifruoti tarsi metaforas. Tai paveikslai, kurie turi savotišką siužetą, kelia klausimus, užduoda mįsles. Pavyzdžiui, ką iš tiesų jaučia vienas su kitu būdami vyras ir moteris, kai jie kartu, kai jie viena, bet tarsi ir labai toli vienas nuo kito. Kodėl angelas sėdi su užmirštuolėmis rankose ant vėžlio, kuris mitologijoje yra laiko, žemės simbolis? Kodėl autoportretas tarsi inkrustuotas seno pageltusio teksto atplaišomis? „Iš kur ta paslaptis?“ – klausiu. Pasak Bubos, literatūros, muzikos kūriniai, senoji ikonografija, freskos cerkvėse – visa tai irgi turi paslaptį. „Aš tai jaučiu kituose kūriniuose, galbūt dėl to ta įtaka pereina ir į mano darbus“, – sako Buba.

N. Chakvetadze „Kūčios“

Anot Kristinos, Bubos darbai labai skaidrūs, persmelkti nenusakomo lengvumo, grynumo. Gali į juos žiūrėti labai ilgai. Jie meditatyvūs. Nėra aštrių emocijų, linijos susipynusios, paryškintos tik svarbiausios detalės. Darbų koloritas ramus, nėra ryškių spalvų. „Gruzijos cerkvėse freskos yra natūralių, santūrių spalvų, ypač dabar, po tiek šimtmečių, mes matome blankias spalvas. Visa tai yra Gruzijos spalvos. Natūralumas. Ramybė. Gelmė. Viskas yra iš Gruzijos gamtos“, – paaiškina Buba. Ją papildo Vladimiras: „Buba puikiai išmano ikonografiją, freskų tapybą, ji talentinga šios srities specialistė. Ankstyvoji Bubos tapyba buvo lyg ir ryškesnė, o štai dabar viskas vis labiau prigestina, paslaptinga.“

Gali būti, kad įtaką Bubos talentui ir darbams tebeturi tai, kad jos tėvai, seneliai kilę iš Chevsuretijos, tai lyg paveldėtas genas iš protėvių. Pasak Nino, Chevsuretijoje, pavyzdžiui, yra unikalūs tautiniai kostiumai. „Jų išsiuvinėjimas ir spalvos yra kažkas nenusakoma, neprilygstama. Manau, daug įtakos Bubos darbams padarė ir tai. Ką darė jos protėviai, Buba savaip transformuoja į savo tapybos darbus“, – svarsto Nino. Šias mintis apibendrina Kristina, sakydama, kad Bubos darbuose, kaip ir daugelio kitų Gruzijos menininkų kūriniuose, išlieka svarbi ir matoma gruziniška tradicija.

Gruziniškas kodas

Pasak Kristinos, kai ji galvojo, koks galėtų būti parodos pavadinimas, atėjo mintis, kad Bubos ir Nino tapybą jungia meilės tema. Tema, kuri Nino darbuose išryškėja žiūrint į pasaulį vaiko akimis, o Bubos darbuose meilė išsiskleidžia kaip išmintis, gelmė, santykis, dialogas. Meilė, ateinanti iš gruziniškos kultūros tradicijų. Vladimiras pridūrė, kad labai gruziniška būtų sakyti, jog šias dvi dailininkes jungia ir meilė, ir skaidrus liūdesys, ilgesys. Pasak Vladimiro, skaidrus liūdesys arba ilgesingas džiaugsmas Gruzijoje yra įprasta. Tai gruzinų esmė. Ilgesys kaip skambanti nata yra net ir tada, kai labai gerai, o kai liūdna – visada tikima, kad bus geriau. Šios kontrastuojančios emocijos Gruzijos mene, kultūroje – dažnai kartu. Taip jos neutralizuoja, sušvelnina viena kitos aštrumą, leisdamos subtiliai išreikšti tai, kas nėra paprasta – žmogaus vidinius išgyvenimus. Nino sako, kad jai tas ilgesys, džiaugsmas ir liūdesys vienu metu kyla dėl to, kad viskas praeina, kad „kažkada tai buvo, bet praėjo ir daugiau niekada nebegrįš.“

N. Chakvetadze „Indaujos angelas“

Pasak Bubos, jai tai yra „egzistencinis, bendražmogiškas ilgesys ir liūdesys, tai nėra kažkas konkretu. Kiekvienas žmogus skirtingai mato dalykus, skirtingai suvokia pasaulį, gyvenimą. Net į tą patį dalyką mes dažnai reaguojame visiškai skirtingai kitą dieną, kitą kartą, – sako Buba. – Mes nepastovūs. Mes stebime dalykus ir matome, kaip jie kinta, mes keičiamės, mūsų jausmai keičiasi, gyvenimas. Net tą pačią akimirką, per sekundės dalį jau gali kažkas pasikeisti mūsų viduje“, – teigia Buba.

Perteikti besikeičiančias emocijas, įkūnyti jas meno kūrinyje – nėra lengva, bet gruzinai tai sugeba. Ir ne tik tapyboje, bet ir Gruzijos kine, muzikoje, teatre. Ši tauta derina sudėtingus dalykus – mąslumą ir ilgesį, džiaugsmą ir liūdesį, rimtus dalykus su juoko atspalviu. Galbūt tai kūryba, kuri pasižymi dvasine branda? Klausiu, kas gruzinus to moko – kaip perteikti žmogaus jausmų gylį ir įvairovę? Buba atsako trumpai ir aiškiai: „Tai mūsų genetinis kodas. Mentalitetas. Taip širdis sako.“

Kurį laiką tylim, nes tai, ką pasako Buba, yra taip stipru, kad, rodos, klausimų nebėra. Tačiau Kristina priduria: „Gruzinų genetinis kodas yra bet kokioje gyvenimo situacijoje matyti ir šviesą. Džiaugsmas, viltis yra labai svarbu jų gyvenimuose, kūryboje – tai perskrodžia ir niūresnius jausmus.“ Svarstau, gal tai kažkoks egzistencinis švelnumas ir subtilumas visko, kas vyksta, atžvilgiu? Pasak Nino, tai atsispindi gruzinų liaudies muzikoje, jos polifoniniuose sąskambiuose, kuriuose girdėti ir skaidri melodija, ir liūdesys. „Mes užaugome su šiomis tradicijomis, todėl siekiame, kad ir mūsų menas būtų organiškas, harmoningas. Kai girdžiu mūsų dainų polifoniškumą, suprantu, kad nėra nieko, ko negalima būtų išreikšti mene“, – sako Nino.

B. Arabuli. Autoportretas

Vladimiras aiškina konkrečiau: „Tas genetinis kodas, apie kurį kalba Buba, yra sudėtingas dalykas, labiau metafizinis, dvasinis, kuris arba yra duotas, arba ne. Jį gali turėti kiekvienos šalies žmogus, tik suformuotą pagal savo šalies tradicijas, kultūrą. Turi gruzinai ir nemažai minusų, pavyzdžiui, neatsakingumas. Tai sukuria daug nepatogumų, – svarsto Vladimiras, – bet kita vertus, tame būna ir kažkoks didelis džiaugsmo proveržis, mokėjimas linksmintis. Jeigu gyveni labai pragmatiškai – daug ko netenki. Taip, viena vertus, svarbu būti organizuotam, tačiau, kita vertus, balansui palaikyti reikia ir atsvaros: pasielgti spontaniškai, džiaugsmingai. Džiaugsmas čia ir dabar, šią akimirką, nepaisant to, kas buvo, kas gali nutikti, yra labai svarbu“, – sako Vladimiras. Buba priduria: „Taip, tai yra meilė gyvenimui, gyvenimo džiaugsmas.“ Visi sutinkam, kad gruzinai moka dalintis gerumu, nebijo džiaugtis ir kitą pralinksminti. O mūsų svarstymus apie tai, kas yra gruziniškas mentalitetas, paprastai apibendrina Nino: „Labai svarbu yra geri darbai. Paprasti maži geri darbai. Pavyzdžiui, bendrauti vieniems su kitais. Kalbėtis. Ir parodyti truputį daugiau meilės.“

Angelai

Abiejų dailininkių paveiksluose galima pamatyti daug nutūpusių ant drobės angelų. Teptuko potėpiu jos priartina angelus prie mūsų. Nino darbuose – angelai-vaikai, Bubos – sparnuotų būtybių mažiau, bet jie nutapyti subtiliai, išryškinant detales, pavyzdžiui, neužmirštuolių puokštę, užmenant mįslę. Tai leidžia manyti, kad dailininkės tiki tuo, kas nėra regima, apčiuopiama. Tiki ne tik tuo, kas buvo, bet ir tuo, kas yra, kas dar bus – juk dvasiniams dalykams laikas neegzistuoja. Ir čia kalbame ne apie religinį jausmą, bet apie tikėjimą apskritai. Apie terapinę meno galią gydyti, užmegzti pokalbį, praskaidrinti būtį.

Abiejų dailininkių paveikslų motyvas – sunkiai apibrėžiamas dvasingumas, bet jis labai aiškiai siejasi su tuo, kas joms gyvenime yra sakralu: meilė, vaikai, santykiai, gamta, menas, kultūra, tradicijos, vertybės. Mąstant apie mūsų, lietuvių, kūrybą, atrodo, kad šviesos, dvasingumo, gelmės norėtųsi daugiau, tačiau galbūt nemokame to išreikšti, o gal tiesiog lengviau išpilti iš savęs šiukšles, nei rasti šviesą ir ją perteikti ne banaliai. Atspindėti, kalbėti tikrus dalykus nėra paprasta. Nino ir Buba deklaruoja gyvenimo sakralumą, dvasingumą, tikėjimą, viltį, grožį. Kai dailininkėms uždaviau klausimą, kas joms yra dvasingumas, pagalvojau, kad kai kurie lietuvių intelektualai tiesiog nekenčia šito klausimo, nes mano, kad į tai atsakyti yra neįmanoma, todėl neverta net kalbėti. Bet aš su tuo nesutinku. Nino į tai atsakė paprastai: „Man dvasingumas yra geri darbai, gerumas, meilė, šeima ir vaikai. Vaikai yra šviesa, jie tikri, gryni, perregimi, jie yra lyg angelai.“ Bubai dvasingumas – tai gilus visko, kas vyksta pajautimas. Ir nors jos nutapyti angelai atrodo labai realūs, su mažų gėlių puokštele ar vainiku ant galvos, tačiau menininkė sako, kad nereikėtų paveiksle nutapyto angelo įsivaizduoti kaip konkretaus objekto, konkretaus angelo, o suvokti kaip provaizdį, kaip simbolį, tam tikrų mistinių pajautimų išraišką. Pasak Bubos, „tos mistinės pajautos, patyrimai – tai ne buitis, ne kažkokie banalūs dalykai, o tai, kas yra virš kasdienybės, kas mums leidžiama patirti tam, kad suprastume, jog esama kažko svarbiau, giliau. Tai yra tai, ko mes negalime pažinti, suvokti, bet jaučiame širdimi“.

Klausantis Bubos gruzinų kalbos, Nino ir Vladimiro ramaus tembro, kyla mintis, kad būtent menas yra įmanomas aukščiausias būdas žmogui išreikšti tai, kas neapčiuopiama, nenusakoma. Tai, kas yra už mūsų empirinio patyrimo ribų, kas nepaklūsta žodžiams, bet sugula po teptuko potėpiu. Ši puiki dviejų gruzinių tapybos darbų paroda ragina mus nebijoti stipriau jausti, ypač tai, kas yra sakralu, tikra, dvasinga. Nebijoti tai išreikšti. Mylėti vieniems kitus, daryti gerus darbus ir džiaugtis šia akimirka. Užsiimti mylima veikla ir laukti Šv. Kalėdų stebuklo.

Virginija Tamošiūnaitė, Bernardinai.lt, 2016 12 05

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-05-nes-taip-sirdis-sako/152352